Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas, tečiaus pačiam balse suskambėjo nebeslėpiamas skardus džiaugsmas.
— Nebereiks — atsakė Petras ir patsai to nejusdamas laimingai linksmai nusišypsojo.
— Ir žemė, kurią dirbame, bus mūsų?...
— Mūsų...
— Ir dar daugiau gausma8 ? Juk mes taip maža jos turime...
— Gausma ir daugiau...
— Dieve, kokie būsma laimingi!...
Ir Juozapota, iš džiaugsmo visa užkaitusi, laiminga ir graži, apkabino vyro kaklą.
— Ar žinai, kaip tada bus mum gera! — kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir į jį glausdamasi — turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau-sau!... Susilauksma vaikų... Būsma ne be vieni... Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį ir kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų. Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma...
Vyras klausė tų savo moters svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėtis, kad jisai ne be neturtelis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turįs pakaktinai9 nuosavios žemės, turenis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir tokį džiaugsmą savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus su ja po aslą apsisukti. Tik, kažin ką atminęs, susiturėjo...