— Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? — kalbėjo sargybinis, ne lietuviškai pratęsdamas žodžius: — juk aš tave myliu.
— Taip, myli... O man kas bus, kai Antanas pareis namo? — atsakė moteriškė.
— Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...
— O tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? — glauzdamos į sargybinį klausė moteriškė.
— Kam? Ar mudviem taip negerai? Juk aš pas tave visados ateinu... Jeigu Antanas pagrįžtų, tu pas mane galėsi ateiti.
— Matau: tu manęs nemyli... — ėmė raudoti moteriškė.
— Marusia, neraudok — ramino sargybinis, bučiuodamas jos veidą.
Kažin ko abu atsigręžė į duris ir akies mirksniu pašoko nuo suolelio. Duryse stovėjo aukštas pajuodavęs žmogus su maišeliu ant pečių ir visas drebėjo...
— Antanas!... — suriko nesavu balsu, moteriškė pabalus, kaip drobė.
— Marytė!... — prašnibždėjo sukandęs dantis pajuodavęs žmogus ir, kaip erelis, puolė į juodu.