Prisikalbinęs, pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito kelio, ir glostė, bučiavo juodu.
— Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką, o dabar duosiu kiškio ragaišio...
— Kiškio? — klausė vaikai, sekdami nustebusioms akimią.
— Aa. Kiškio — atsakė Antanas.
Atrišo maišelį ir, išėmęs ištenai juodos kareivių duonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem.
— Nors juodas ragaišis, bet gardus — gyrė tėvas.
— Iš kur, tėveliuk, gavai? — paklausė vyresnysis.
— Egi ėjau per mišką, žiūriu: tupi kiškelis po egle ir ragaišį kepa. Padėk, Dieve – sakau. Dėkui, dėkui – sako kiškelis, prašom padėti. Na, tai ir davė ragaišio...
Vaikai iškėtę akis klausė.
— O mes lėlytę turim — pasigyrė mažasis.