— Šitai tas norėjo mane užmušti! — šaukė tarp durų Maciukas, rodydamas į Antaną — jisai ir carą keikė, jo vardą įžeidė!
Antanas savo akim netikėjo...
— Meluoji! — suriko nesavu balsu, pašokdamas nuo vietos — meluoji! Aš už carą kraują liejau! O tu!... Užmušiu!!...
Ir kaip liūtas puolė į Mociuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suolo kočėlą17 ir iš visos galios paleido į duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipylė.
— Imkit tą galvažūdį! — sušuko uredninkas, dejuodamas iš sopulio.
— Nepasiduosiu! — rėkė Antanas, purtindamas nuo savęs sargybinius — jisai mano gyvenimą suardė...
— Samuli, ir tu su jais kartu?! — nustebo, pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomis sagutėmis — bijok Dievo budeliams tarnauti!...
Samulis susigėdęs nusisuko...
Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemės ir surišo užpakaly rankas.
Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiai raudojo.