Ir nieks jos silpnos nematys.
Kaip milžinas bėgsiu nuo mielo dangaus,
Kraujais nors aptektų širdis;
Ir nieks nežinos mano skausmų vidaus;
Ir jo neišduos man akis.
Vien gailu tik jos, ką lyg Aniols19 šviesus
Užšvito man veidu aušros!
Užspausčiau skausmus aš giliausius visus,
Vien gailu, man gailu vis jos!
Iš žemės žmonių niekas jos nesupras: