„Tas Juozas — prabilo Griška — stebuklingas:

Ir ją mat mokėjo patraukti!

Pas juos ir dabar gal užtruko laimingas,

Tai nėra ko jo mums belaukti”.

„O ne — tarė Daugirdas — Juozas užvis

Žmogus tai tikrai įstabus!

Iš tikro, jos, rodos, neapkenčia jis!

Ir kas jo suprastų takus?

Ji sveikino jį ir užprašė lankytis;

Užprašė ir tėvas karštai;