Par melsvą padangį lyg Aniolas skrysta
Ir neša vargu užmiršinią!
Žmogus, kurs tarp marių kaip laivas užklysta.
Lyg dangišką girdžia šaukimą!
Bet audra, dangaus pavydėjusi veido,
Išraitė prieš vėją sparnus,
Sukėlė marias, joms perkūnas nuleido,
Ir pragarą jaučia žmogus!
*
Kodėl tu, plačioji, taip veidą mainai?