Motiejus taip prašė, o gal ir širdis,
Širdis, ta silpnybė žmogaus,
Gal traukiai ir ėjo kaip jaunas vagis,
Kad jį pirmąkart kas sugaus!...
Ir ko gi ten ėjo? Vilties neieškojo!
Ją aiškiai atstūmė patsai;
Ar rasit širdis jo klausyti nustojo
Ir jautė drausmes jau mažai?
Ar rasit sau buvo pardaug įtikėjęs
Bet ko gi drebėjo krūtinė?...