Žmogaus gyvata tai ne ryto juokai!
Ne rožėmis barsto takus!
Kiek kartų ji parveria širdį kiaurai!
Kaip tankiai jos veidas rūstus90!
Gana nuo žmonių prašinėti širdies:
Juk žemė — pakalnė verksmų!
Tik vien beprotis ilgą ranką išties
Pagriebti šešėlį sapnų!
Daug trokšta širdis, nes ne žemės duktė,
Ir veltu ji draugo ieškos!...