Gal kaulus užpustė Sibiro sniegai?
Gal laimę atrado, sapnavę?
Kur tavo Vilaitis? Nebėra jau jo!...
Bet tavo veislė — milžinai!
Į kelią drąsiai! Prasidžiugsi ryto:
Tau Vaičių paliko jisai.
Gyvuok, apdainuota, ilgiausius metus,
Atgimus tarp skausmų — vargų!
Kas smertį sutiko, tas giesmei atbus,
O tau dar užteks milžinų!