Sau skindavai žiedą raudoną.
Dabar štai ruduo; nuogą lauką matai,
Ar krintantį lapą geltoną.
Dar šypsos saulutė, vienog neširdingai;
Ir jai tarsi ko neramu!
Užgieda sesutė toli kur verksmingai,
Ir atbalsiai eina mišku.
Ir gervės, ir žąsys padangėmis traukia
Ir klykdamos renkas būriais;
Žmogus lyg ko trokšta ir dairos, ir laukia;