Motiejus ant galo prabilo —
Seniai mums reikėjo poeto — galiūno!
Nors kartą krūtinė sušilo!
Dabar Lietuva jau par amžius ištvers:
Nors giesmėse vardas užliks;
Iš jų mūsų sūnūs sau pobūdį gers
Ir eis, iki garbę sutiks”.
*
„Gerai sakė Juozas — atsiliepė Tumas —
Maironis bus giesme garsus!