Ir nors jo nei karto nebuvo regėjus,
Vienog paslapčia jai sapnavos.
Lyg milžinu kokiu jai rodės tada,
Kurs viską ant žemės pamynęs,
Neieško savęs širdimi alkana,
Tik gero24 Bažnyčios, tėvynės.
Ir ko nepajudina pasišventimas,
Kad teka iš gryno šaltinio!
Širdžių tai valdovas — savęs užmiršimas,
Nors švies iš po rūbo milinio.