Šalis atminimų, kur pajautos visos
Graudingos kaip girių balsai!
Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
O beržas, nuleidęs šakas,
Kad aušta rytai ir išblykšta naktis,
Jai beria sidabro rasas!
Ne rasos tai graudžios, jam ašaros byra!
Bet skausmas be atbalsio bus!
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrą:
Jai Nemunas amžiais branguos.