Į pokylį tankiai mane pavadinęs
Vyliojo į būrį jaunimo;
Spindėjo ne vienos ten akys auksinės,
Bet jų nebijojau žeidimo.
Ne kartą, kad badavo vyno užgers,
Vadino mane sūnumi
Ir girdamas bruko18 man kraitį dukters;
Ta raudo kaip rožė puiki.
Iš visko jūkiausi ir žemės duktė
Manęs nevyliojo tada;