Tegul sau ir mokslas! Vienog jau gana
Kentėti abiem be vilties!
Ją vis gi juk laikas išgydys kada,
Bet Juozui jau ji nebešvies!
Šitai bus jau metai, kaip jos neregėjo!
Jos bijo kaip vaikas bailus!
Šiandieną dar kartą matyt ją norėjo,
Bet ne! Jau ir to nebebus!
Kad taip jo tėvynė suspausta vargais,
Kad verkia netekus sūnų,