JULIJA
Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės...
ANTANAS
Ką čia... nėr ko perdaug nusimint... aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau...
JULIJA
Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi...
BARBORA
įeina su Veronika kumščiuodama ją
Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.