JULIJA
išeina, pažvelgus į Antaną
ANTANAS
Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti.
BARBORA
Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.
ANTANAS
Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu... Dėkui už viską ir sudiev.
paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina