SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas.
DAUNORAS
įeina su lazda rankoje
Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.
RAGAIŠIENĖ
Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės...
Daunoro su Antanu kalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja
DAUNORAS
Taip, taip... tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau.... pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.