atsistoja; verksmingai
Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?!
RAGAIŠIENĖ
glostydama Julijos pečius
Niekis, dūšyt, niekis.... Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli... Bėk dabar, dūšyt, namo.
JULIJA
Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?
RAGAIŠIENĖ
pažiūrėjus pro langą
Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato.