Verks tavo širdelė!
Liūdna jai, ašaros rieda per skruostus... O prie šalies jai stovi jos „jaunasis”, paraudonavęs nuo alaus ir degtinės, įkaitęs nuo šokių, ir apkabinęs ją viena ranka, traukia šokti...
Vestuvės — ne laidotuvės — reikia šokti, ne verkti!....
Urbonienės skrynia toli nepilna: ką pridės į ją vargdienė-įnamė? Guli keletas skepetėlių, du — tris priejuosčiai... O ant pat dugno, puikiai sudėtas, jos brangiausias daiktas — juodo kamlioto25 rūbas. Tai jos vyro dovana. Atminė ji, gerai pasisekė jiems su karve anuose metuose: nupirko pavasarį pigiai, pervėrė visa vasarą, karvė pasitaisė, ir rudenį gavo gerus pinigus pardavę. Iš to džiaugsmo vyras nupirko jai kamlioto rūbus. Pasisiūdino ji gražiai, palaidinę su kvalbonėliais smulkiai smulkiai raukšliotais. Nedaug kartų turėjo jį apsivilkus. Dabar jau nė per atlaidus nesivelka, gaila sudėvėti; sudėjo į skrynią, tepasilieka įkapėms26. Su džiaugsmu ji žiūri visados į kamliotinį rūbą ir malonu jai žinoti, kad tokias gražias įkapes turės.
— Juodas rūbas, balta muslioninė kepuraitė; kaip kokia ponia gulėsiu! — manydavo kartais didžiuodamasi.
Bet šįryt pažvelgus į įkapes suspaudė jai širdį.
— Tu mano Dievuliau! — tarė sau. Tariausi. Domelis parėdys27 mane... Jam nabagėliui bus malonu, kad matušė taip poniškai aprėdyta. O dabar... Ar aš jį sulauksiu, ar jis uždengs man akis, tas mano balandėlis!
Nebuvo laiko ilgai liūdėti, Urbonienė bijojo, pasivėluoti ant mišių. Todėl skubiai ištraukė iš skrynios rublį, įrišo jį i nosinės palą28, pasiėmė knygas ir rožančių ir išėjo.
Buvo apsiverkęs pasaulis tą rytą. Pageltonavusi žolė buvo šlapitelaitė; ant kiekvienos medžių šakelės kybojo ašara. Vėjeliui papūtus ir lengvai sulingavus medžius, ašaros tos ėmė kristi ant žemės. O apsiverkę medžiai tyliai siaudė Urbonienei:
— Ak, gaila mums mūsų bernelių — dobilėlių! Ak, gaila mums mūsų vyrų — ąžuolų!