Ir dirvos nepleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi, nepjausi.
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko2,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O dirbk, idant3 neitų ugnis ta ant nieko!
Kol da idealais, brol, besigerėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi