Tiesą priskirti žmogų prie tos ar kitos tautos Nordau atiduoda vien liežuviui.
Tiktai liežuvis17 atskiria žmogų ir daro iš jo sąnarį paskirtos tautos; jis vienas suteikia jam tautystę. Atsiminkite tiktai liežuvio vertę dėl individo, dalyvystę18 žmogaus apsišvietime, įturyje19 samprotavimo, jausme ir originalume! Per pagalbą liežuvio individas suima pažvalgą ant pasaulės tautos, sutvėrusios ir išplėtojusios tą liežuvį, įkūnijusios į jį paslaptingiausius judėjimus savo smegenų, smulkiausias ypatybes savo pažvalgų ant svieto ir organiškai su juomi susiliejusios. Per liežuvį individas ne tiktai tampa tiesum įpėdiniu visų galvočių ir rašėjų20, mokytojų ir vadų tautos, bet ir patenka įtekmėj (suggestion), kurią gamina literatūra ir istorija paskirtos tautos ant visų savo sąnarių ir padaro juos panašiais į kits kitą pagal jausmus ir veikimus. Liežuvyje išsireiškia visas žmogus. Liežuvis yra žmogaus tarpininku, perimant svarbiausius pasaulės prajovų žymius ir pirmiausiu įrankiu reakcijoje ant jos. Tarp milijonų žmonių tik pavienės esybės mislija pačios ir iš įspaudų tveria originalias nuovokas, milijonai gi atkartoja tą, kas pirm jų tapo kitų persvarstyta ir tik tiek, ant kiek svetimos mislys21 tapo jų savastimi per liežuvį; toks pat mažumas teikia ir įkūnija savo nuovokas, stengdamasis priverstinu būdu įveikti žmones ir gamtą; milijonai gi kalba ir daleidžia suimti vidurinius procesus kitoms žmogystoms per liežuvį. Štai dėl ko liežuvis yra didžiausia kabė, galinti apskritai sujungti žmones. Broliai, kalbantieji įvairiais liežuviais, kur kas labiaus svetimi viens kitam, nė kaip du visai nepažįstami žmonės, pirmą kartą susitikę ir pasisveikinę prigimtu liežuviu.
Dėl patvirtinimo šito Nordau parodo paveikslus iš istorijos, kad nors kovojo tarp savęs broliškos tautos, nors reikalai vienos ir kitos ėjo visai priešingais keliais, vienok sąnariai abiejų tautų prisipažįsta prigulį prie vienos tėvynės; kad, iš šalies žiūrint, ant kovos tarp dviejų tautų, visados širdis, o kartais ir pagalbos ranka, kreipiasi prie tos, kuri vartoja tą pat liežuvį, nors ji kitąsyk būtų buvus net nuskriaudėja22.
Seniai prasunkusioje stadijoje išsiauklėjimo tautų liežuvis nė dėl pavienės žmogystos, nė dėl valstijos neturėjo tokios didelės vertės. Buvo tai gadynė23, kada daugumas neturėjo tiesų, buvo baudžiaviškai surakintas24 ir tik menka jo dalelė turėjo valdžią. Galima pasakyti, kad žmogui žemo kilimo liežuvis buvo tiesiog nereikalingas. Kam jis jam? Daugių daugiausiai, idant dejuotų savo bakūžėlėje25, keiktų likimą arba karčiamoje varinėtų begėdiškus juokus. Su kitais žmonėmis išskyrus gyventojus savo kaimo, kalbančius ir be to tokiu pat liežuviu, jis niekad nesusitikdavo — toli keliauti ir pas save priiminėti svetimtaučius nepritiko. Žmonės valdė tada su pagalba knuto (botago), kurio lakoniški išsireiškimai suprantami be gramatikos ir žodyno; mokslinyčios26 nebuvo; tiesdarystėje27 mažulėlis norėdamas atsiekti teisybę niekad negalėjo atidaryti savo dūšios prieš tiesdarį28 pats, o tik turėjo ieškoti pagelbos apgynėjo; valdžia nesiteikdavo dalintis mislimis su savo priklausančiais. Pavienės žmogystos nereikalavo, o net negalėjo ištrūkti iš rato apystovų, tarp kurių užgimė, ir turėti įtekmę žodžiu ant didesnių plotų. Ten, kur buvo patvaldystė29 daleidžianti svarstyti savo reikalus ir spręsti apie juos — liežuvis tuojaus įgydavo didesnę vertę ir jeigu sąnariai kuopos kalbėjo įvairiais liežuviais, tai kuopa pagal tai išsiskirdavo į tautystes, baisiai tarp savęs kovojančias dėl įgijimo viršaus.
Dėl žmogaus aukštesnio kilimo liežuvis dėlei ko kito neturėjo vertės: jam parūpinęs buvo pats gimimas paskirtą valdžios dalį; jis viešpatavo ir vertė neatidarydamas burnos ir nesigretindamas prie plunksnos. Tuose retuose atsitikimuose, kur prireikėjo išreikšti savo mislį, aukštesni luomai vartojo liežuvį lotynišką arba patys jo išmokę, arba per savo raštininkus iš dvasiškojo stovio.
Tokios apystovos privertė tautystę užsilikti užpakalyje, dėl to, kad jos ypatingiausias ženklas — liežuvis — taipogi buvo užslėgtas.
Šioje vienok gadynėje žmonės visur išaugo iš tokių apystovų, jau net Turkijoje. Individas sukako pilnų metų ir gali stengtis ištrūkti iš to padėjimo30, į kurį jį netikėtai įstūmė gimimas. Tiesdarystė tapo atvira; administracija jau prieinama ir turi atsakyti prieš ūkėsus31; mokslinyčioje ir armijoje kreipiasi tiesiog prie pavienių tautos sąnarių ir kiekvienas turi atsakyti pats už save. Žodis stojosi reikalingas kiekviename dalyke; net pats karalius negali sieiti, nemokėdamas liuosai32 kalbėti visokiuose svarbiuose atsitikimuose; visos bendrinės ir valstietiškos institucijos reikalauja nuo savo sąnarių tolydinio vartojimo gyvo liežuvio. Dėl to gi liežuvis gavo didelę svarbą; individas kiekvieną aprubežiavimą33 tiesos vartoti prigimtą liežuvį ir kiekvieną pabandymą priversti vartoti svetimą priskiria prie bjauriausios gėdos ir varo.
Branduolys tautystės klausimo lieka uždengtu dėl visų, ramiai gyvenančių ūkėsų valstijos vienokios pagal veislės sudėjimą; tiems žmonėms nereikia gėdytis savo liežuvio, nė jo išsižadėti. Aprašymai rūstybės ir nužeminimo, kurių priversti datirti34 žmonės patekę į tokį padėjimą, negali jiems suteikti tikro supratimo nė vieno, nė kito, lygiai kaip iš aprašymų negalima numanyti niekad nedatirtų kūno kentėjimų. Apie tai gali kalbėti tiktai žmonės, užgimę šalyje, kur jų tautystė priguli prie mažumo ir prispausta, kur jų liežuvis nėra liežuviu valstijos ir jie priversti mokintis svetimo ir kalbėti juo, jeigu nenori paskutiniai išsižadėti viešų vietų, šiek tiek įtekmingo padėjimo, arba naudavimo iš Okėsinių tiesų kuopoje ir valstijoje ir tapti panašiais į viduramžių baudžiavos vergus arba į šiandieninius kriminalistus. Reikia pačiam pergyventi visus tuos neparankumus, idant suprasti padėjimą žmogaus, netekusio prigimtoje šalyje nuoamžinių35 žmogaus tiesų ir priversto lenkti galvą iki žemei prieš svetimą tautystę.
Ką tai išsižadėjimas pagarbės tiesų, sulyginant su išsižadėjimu prigimto liežuvio? Ką tai pančiai ant rankų ir kojų, sulyginant su pančiais, uždėtais ant liežuvio? Norėtum pasidalinti su kitu savo viduriniu įturiu, o neturi tiesaus kelio! Jauti, kad kalbant savo liežuviu, lengvai ir dailiai žodžiai plauktų, o priverstas esi pagailėtinai vėploti svetimu! Žmogui išveržta galingiausia įtaisa dėl įtekmės ant kitų ir da pats jaučiasi sužeistu ir raišu!
Ne vienas žmogus, užsipelnęs tą vardą, nesutiks liuosai įstoti į tokias apystovas. Kas gali be pasipriešinimo išsižadėti savo esybės? Kas sutiks gyventi, netekęs svarbiausio savo atributo — galėjimo apvilkti žodžiais gyvasties vidurinius procesus — jausmą ir mislį? Permanomas tikintis indusas36, puolantis po ratais Džagarnato vežimo, idant taptų sutrintu: jis neaukauja savo individualizmo, o stengiasi pasiekti aname gyvenime gražesnį jo pražydėjimą. Permanomas taip gi fakyras, iš liuosos valios atsisakantis naudojimo kokio nors kūno sąnario ir ilgus metus tęsiantis pusžmogio arba žolyžmogio gyvastį: jis semia tvirtybę iš persimanymo apie ano gyvenimo laimę už patinkančius dievams įžadus. Vienok nepermanomi perbėgėliai, atstumiantieji savo tautystę, priimantieji svetimą liežuvį ir per visą gyvastį laužantieji jį ant kitų pasityčiojimo ir ant savo pačių gėdos. Žmonės, darantieji tokią auką iš baimės, silpnumo būdo arba paikumo visgi da pagailėtini. Bet išvis bjaurios ir aitrios žmogystos, išsižadėjusios savo prigimto liežuvio, t. y. savęs pačių, ir užsitempę svetimą kailį dėlei ramaus ir smagaus gyvenimo. Tokios žmogystos kur kas žemesnės už paniekintus skapus (tikėjimo sekta) dėl to, kad tie romija save iš tikėjimiško persimainymo, o tuom tarpu renegatai dėl pinigų ir medegiškų37 parankumų paverčia save į doriškus anūkus. Nėra tokio žodžio, kuris tikrai išreikštų begalinę žemybę38 pažiūrų, daleidžiančių tapti tokiais renegatais.