Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo
Ir sujudino kviečiuose baisybę.
Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą,
Tarytum šaute, sulindo į krūmą,
Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.
Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,
Arčiau nebandę pažinti baisybės,
Palydėj kviečius... Na, o iš teisybės
Kviečiuos būt radę tik seną kaliau sę.