— Tai, ką čion da kalbėti!
— Bet pavėlykite — pratarė ir kunigas, tegu jis pabaigia.
— Ką čion da laukti, kur jis ras darodymus to, jog lenkai spaudė lietuvišką kalbą?
— Pavėlykite, o darodymai rasis — atsakė Vincų Vincas.
— Na, gerai, raskite!
— Kas iš jūsų, vyrai, neatsimena „nota-lingvos”? — atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.
— Kur neatsiminsi brudo — prakalbėjo senis Škeredelnikas, nusišypsojęs.
— O kas tai buvo do per „nota-lingva“?
— Ugi, būdavo, jeigu kas mokslinyčioje išsitaria lietuviškai, tai jam rėždavo linija53 į delną, kad net ranka sutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip šunbranktį54, su parašu „nota linguae”.
— Mūsų iškaloje55 buvo ne taip, ne lentutę ant kaklo kabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį — pridėjo Keidošius.