— Ką tai, kunige, kalbi! — pakėlė prabaščius vėl balsą — lenkstudentis dievobaimingas žmogus ir nemes žodį bereikalingą ant kito.
— Ant ko gi jūs pažįstate jo dievobaimingumą?
— Jis kas nedėlia mūsų bažnyčioje meldžiasi...
— Tiesa! — pratarė Skriaudupys — tik reikia pridėti, jog jis meldžiasi žiūrėdamas į Onutę, o ne į altorių ir jog vietoje „Tėve mūsų” šnabžda vieną žodį „Onute”. Dėl to jeigu jis dievobaimingas, tai ir aš ne mažiau už jį, norins šįmet man da neteko nė sykį „Tėve mūsų” sukalbėti.
Prabaščius apt šitų žodžių pakilo nuo kėdės, su juoju pakilo ir jaunukas,
— Meskime vėlyk šitą lošimą — pakilęs pratarė prabaščius. — O ką apie dievobaimingumą, tai aš jums, pons mokytojau, turiu, ot, ką pasakyti: „Tokios kalbos, kaip jūsų, nepritinka mokytojui, tiktai tokiam litvomanui, kaip Vincų Vincas”.
— Ka! ka! ka! — nusijuokė Skriaudupys, — Kas man pritinka, tai jau aš pats gerai ir žinau ir prašau apie mane nesirūpinti. O ką į litvomanus aš niekados neprigulėsiu. Da tie durniai nedaaugo iki manęs.
— Kas gi sveikas esi? — paklausė, akis net išpūtęs iš nusidyvijimo, prabaščius.
— Aš esu mokytojas — šypsodamas atsakė Skriaudupys, pastatęs akis į prabačių.
— Aš klausiu: kokio esi tikėjimo, kokios tautos?