— Bet tie mūsų mierai dasiekiami?
— Ne apie tai kalbu. Aš sakau, kad jūsų mieriuose, jūsų programoje nėra nieko, kas galėtų pakelti žmogų, kas galėtų įkvėpti jam viltį šviesesnių laikų ateityje... O be tokios vilties, aš nežinau, kaip gali gyventi?
— Jei tik vilčių neužtenka, poniute, — pridūrė Kurpiūnas — tai aš jau nuo savęs į programą pono Vincento kiek reik įdėsiu. Po šimtui metų lietuviai įgys tokį apšvietimą, kad juosius pašauks į visas žemes karaliauti ir tokiu būdu visa tauta taps karaliais.
— Tik dėl ko nepridėjote, ar tai taip daug bus karalysčių po šimtui metų, ar taip mažai užsiliks lietuvių — pritarė vienas iš svečių.
— Hm! Čion ir klausimui nėra vietos; žinomas dalykas, jog bus taip daug karalysčių — atkirto tas.
— Žiūrėkite, kad nepavirstų visos į respublikas — pridėjo Onutė.
— Taigi, taigi! — pratarė Kurpiūnas — pirmiausiai visos pavirs į respublikas, paskui respublikonai ims vogti viešą labą, kol visko neišvogs. Paskui ims peštis tarpu savęs, paskui išsidalins ant skirtų kaimų, arba parapijų ir susipras, jog be tvirtos monarchiškos valdžios negalima gyventi; nuo tada mes patapsime į karalius, kaipo nemokantieji vogti.
— Tai matai, sveikas sakei, jog visi bus karaliais, na, o Balandinskutis kur dings?...
— Dėl jo bus skirta karalystė tarpu vienų vagių, ak ir tokio matote, prireiks, kada republikonų prasivogusius viršininkus pastarią gadynę atskirs į viena kaimą.
Išgirdusi Kurpiūno žodžius apie viltis, ponia labai šnairiai pažiūrėjo, nes pajuto juosų ironiją ant jos tautiečių, bet kaipo datyrusi žmona nudavė89, jog nepatėmyjo nieko, ir triūsėsi toliau apie arbatą.