— Perprašau, jūs užmirštate, jog jis kunigas!
— Ar tai kunigas turi ypatingas tiesas ant žmonių užpuldinėti neteisiai?
— Jis kunigas, pons Vincentai, ir jis turi ant savo sąžinės ypatingą atsakymą, dėl to reikia jam duoti ir ypatingą tiesą. Jis atsako už dvasišką padėjimą ganomos parakvijos91, per tai jam, jeigu jis ir neturėtų ypatingų tiesų, reikia tas tiesas pripažinti, kad galėtų išpildyti saro pareigą. Tai viena. O antra, jeigu jisai, išpildydamas pareigą tur nesupratimą ir neteisiai užpuola, reikia jam tai atleisti. Nes tai jis daro norėdamas gero savo kampui, kaip ir jūs norite.
— Turiu prisipažinti, jog jūs mane pergalėjote, pana Ona. Dėl to ir pasiduodu jums ant loskos92, ir neloskos, — atvertė truputį pamislijęs Vincų Vincas.
— Ir gerai darote. Dėl to palieku jums gyvastį, bet uždraudžia kariiauti priešai kunigą prabaščių.
— O tiesą ar valia man pasakoti?
— Ne! Ir tiesa uždrausta.
— Kad taip, tai aš ant tokių įstatų netinku.
— Ant kitokių aš negaliu tikti, nes negaliu girdėti apkalbant kunigą.
— Gal tiksite ant to, jog aš prie jūsų nieko nekalbėsiu apie prabaščių?