— Palauk, mama, — ne sykį kalbėjo Onutė besirūpinančiai motinai, — ateis laikas, atsiras ir vėkos29.
— Bet dabar, dukrele, kaip būti? — klausė motina savo žarų. — Dirbti tu per silpna, ganyti jau sarmata...
— Tai leisk mane, mama, į miestą da pasimokyti.
— Ugi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ak, jau tu miesto mokslinyčią pabaigei.
— Ten, mamule, pas viešą ponią ant bažnytinės ulyčios30 mokinosi pernai kelios mergaitės visokių darbų: mezgimo, išsiuvinėjimo... O aš, mamule, da gal ir visokio virimo pramokčiau.
— Ar ji brangiai už tai ima? — paklausė Keidošienė dėbtelėjusi akimis ant Onutės.
— Aš to, mamule, negaliu pasakyti, nes tos mergaitės, kurios pas ją mokinos, buvo tai jos giminės...
— Na, tai vaikeli, apie tokį mokinimą nėra nei ką mislyti: ji tau ne giminė, — nutarė Keidošienė ir tuom pasibaigė šneka.
Tiesa, šneka tuom pasibaigė, bet užmesta Onutės mislis liko motinos omenyje ir tolydžio su nauja pajėga kilo aukštyn, nors ir drūčiai tremiama. Ant galo, neiškentė Keidošienė nepakalbėjusi su pačiu, kurs pažino ir patį minėtos ponios ir ją porą sykui matė.
— Tai, motin, išmintingi ir labai guodojami31 žmonės buvo ir mūsų duktė patekusi pas šitą ponią išskyrus naudą dėl savęs nieko daugiau nerastų, — kalbėjo Keidošius pačiai. Tik ar priims ir priimdama kiek už tai prašys, ot kame visa bėda! —