— Tai da užsilikę darbai Škeredelninkučio, jo to vaikino nėra, — kalbėjo Kurpiūnas, ir ypatingai vaišino tėvus Vincų Vinco, pritardamas:
— Gerkite ir valgykite ir už save ir už savo sūnų, kurio čionai nėra, o kurs turėtų būti.
Vieno visi gailavo, jog jau nebus tokių linksmių varduvių Onutės, kaip iki šiol būdavo.
Menkai lieka dalykų papasakoti iš gyvenimo Onutės Keidošių. Ištekėjus už vyro, atsiėmė pas save ant žiemos Elziukę; pavasaryje vienok turėjo prašyti ponios iš bažnytinės ulyčios, kad priimtų mergaitę nors ant trumpo laiko pas save.
Naujas varduves Onutė Keidošių paskutinį sykį šventė pas tėvus. Da dukterį trijų mėnesių ant rankų priiminėjo ji svečius vaišindama meiliai po senovei. Elziutė paugėjus truputį, vadavo dabar Onutę ir motiną prie svečių. Keli klerikai ir keli studentai sutartines129 sode giedojo, o seniai susiedai130 apie stalą šnekučiavos. Tarpu senių sėdėjo prabaščius su jaunuku; prie jų prisėdo ir Onutė.
— Girdėjai Onute naviną, pratarė jaunukas, — Vincų Vincas, sako, su stačiatikę apsiženjjęs.
— Jeigu tai tiesa, kunigėli, tai padarė jisai klaidą didelę iš savo pusės, bet kaltinti aš jo negaliu.
— O kasgi kaltas? — paklausė, pakėlęs galvą prabaščius. — Ar tai neištvirkimas; ar tai ne bedievystė jį vedė ant tokio darbo? — Tokie darbai neliks be koronės131 Dievo, ne tik ant ano, bet ir ant šio svieto. Aš seniai tai pranašavau ir dabar matote kaip išsipildė mano žodžiai ant Vincų Vinco, kad jis niekai ir paklydėlis. — Tai galite girdėti ir nuo kitų dievobaimingų žmonių.
— Kunigėli! — atsiliepė užsirūstinus Onutė, — visi mes žmonės ir niekas iš mūsų be nuodėmės prieš Dievą neišgyvena ant svieto, nors ir malonu kiekvienam vaiskiu132 rūbu stoti ant sūdo Dievo. Tik vieni iš mūsų teršia tą rūbą per piktą valią, kiti per įžūlumą, o yra tokie, kurie per nelaimę supurvina šviesų rūbą. Bet tankiai pasitaiko ir taip, jog einantį tiesiu keliu įstumia per piktumą kitas į purvyną, balą. Argi, kunige prabaščiau, jūs mislyjote, jog Dievas koros suterštąjį? Ne! Jis pareikalaus ant atsakymo tą, kurs įstūmė savo brolį į purvą. Keli metai atgalios ar nesigyrė Škeredelninkutis, jog jis apskelbomis nedaleis Vincų Vinco sugrįžti namo į tėvynę? Ar tarpu to skelbiko ir teršiko Vincų Vinco nusirado ir kitų išskyrus Škeredelninkutį. Ar neuždarėte jūs vaikinui kelio į savo tėvynę, o dabar, privertę jį užsilikti toli nuo tėvynės kaltinate, jog jis vedė svetimtautę ir svetimtikę? Ir kunigas kaip matau, randate save teisiu, o kaltu tik Vincų Vincą! Ka kunigas nori apgauti!...
— Gana kunigėli sekti keliais Škeredelninkučio ir laikyti kalbas tokio niekšo už šventas. Jis parodė visiems ko jis vertas...