— Sveikatą tavo, Onute! — atsiliepė ir prabaščius pakeldamas savo stiklą; — dėkui tau, jog tu man senam akis praplėšei ant naujų idėjų kampo, kurias ikšiol aš mačiau tik dūmuose ir klydau gal. Dėkui, jog man davei pažinti, jog tas kelias, kuriuo aš ėjau, ne taip tiesus, kaip man rodės. Duok Dieve, kad aš stodamas nuo šios dienos draugu lietuvių, negirdėčiau jau daugiaus tokių navinų, kaip svodba Vincų Vinco!
— Dėkui visiems! Dėkui! O ypač dėkui kunigui prabaščiui, — atsiliepė Onutė.
— Guodotinas prabaščiau! — pertarė ją vienas iš svečių studentų, ką apie svodbas tokias, kaip Vincų Vinco, tai nuo jūsų pačių jos daugiausiai prigulės, kaip ir prigulėjo. Nevaikykite avelių lazda nersuodami, tik šaukite pas save, jos nesiskirstys. Jos glausis prie jūsų...
— Mane labai išgąsdino jaunais lietuviais, — pratarė prabaščius.
— O, ar negąsdino Onutę? — paklausė tas pats svečias.
— Hm! — numykė šypterėjęs kunigas, — kur ne gąsdins, gąsdino. —
— Na! Šiandien ir turite, tartum, patvirtinimą, — pertarė kitus Kurpiūnas; bet reikėjo jums, geradėjau, paklausyti, kaip ji už kunigus ūžtojo kitoje vietoje...
— Tiesa! Tiesa! — pritarė pora balsų iš tarpo studenčių.
— Tai tada suprastumėt, guodotinas prabaščiau, — traukė vėl Kurpiūnas, — jog tie gąsdinimai tik intrigos ir tai suvis paikos. Visi lietuviai myli savo kampą ir viską, kas tame kampe yra gero. Argi jie galėtų išmesti iš savo širdies tą taip guodojamą kunigų luomą? Myli jie savo kampą, geidžia jam viso gero, geidžia dėl to ir santaikos, ypač tarp savo žmonių. Šitą jūs galite patėmyti kaip apsiėjime visų, taip ir apsiėjime Onutės.
Čion Kurpiūnas privedė prabašiui ne vieną pasaką apie atsiėjimus iš studentiško gyvenimo, taip ir apie atsiėjimus su Onute, buvusia universitetiškame mieste.