Tai dvasią išdainuočiau, idant jus kiekvienas
Užsislėptų nuo saulės spindulių skaudingų
Ir nuo gamtos tyčiojimų nemielaširdingų.
Bet daina tolyn lekia, troškimas gi lieka...
O kad silpnumas spaudžia ir laiko per nieką,
Trenkčiau kankles į žemę iš gailesčio tvano,
Kad jums jos nenaudingos, o vargdieniai mano!
Taigi jau lėk, dainele! Ant griuvėsio naujo
Tu buk kviesliu ramybės, ne verksmo, ne kraujo!
O nįstengdama kūnui — dvasiai peną tyrą