— Gerai, gerai, tegul tuojau ateina...
— Per naktį vaikiukai budynėje buvo, sunku bus kelta.
— Niekas! Kitą naktį išmiegos.
— Kodėl pliuškėje gal per naktį ištūrėti — juokės kiti.
— Bet Grybs, Grybs! Pone Dieve sergėk! Argi prie tavęs, kibše, nieks nemirs — šnekėjo Rukinas — vakar rytą kaip buvo pati36 atbėgusi marinti, daugiau nė akių neparodė, nė pats, nė pati...
— Pačiai — vaikai maži, pats giedoti nemoka, arielkos37 negeria, ką gi dirbs atėjęs?
— Ne tas, vaikeli, bet didystė, nenori su mumis užsidėti; juk ir pas mane, kaip vaiks mirė, nebuvo nė katro budynėlėje.
— Aš į krikštynas prašiau, pats nuėjęs prašiau, dėl to neatėjo, turgų išvažiavo...
— No, no, tesididžiuoja... Be neprisieis ir jam kokia nelaimė, dėl to neapsieis be žmonių.
Bešnekučiuojant vyrams Rukinas išnešė dar „plėčką”, ragino visus gerti ir skubintis taisytis važiuoti, nes jau nebetoli aušra — mažieji gaidukai jau gieda.