Šįryt rytmety dvaro gaspadorius, pašokęs trečią, sužadino bernus. Ateinančius ant darbo ordinarčikus54 apibarė už vėlavimus; atsistojęs po pastogės priveizėjo, kad pateptų ratus; paskyrė, kokius arklius kinkyti, sustatė varinėtojus; paskyrė kapstytojus. Darbininkai kiekvienas žino savo darbą: kabintojai55 nuėjo į kūtes56, su jais vienas dvaro bernas; antras, vadinamas kluonius57, nubrido į laukus versti, eina kaip girtas.

Prasidėjo jau darbas: eina, niūka valktis po valkčio. „Vežimų nemaža, nepataikaus darbininkai” — taip sau nusprendęs gaspadorius, dar valandikę pastovėjęs po pastoge, nuėjo į vidų. Jis moka gerai „pasirundyti”; žino, kad darbas jo užstatytas eis kaip laikrodis. Jis žino, kurį darbininką kuomet reikia pabarti, kuomet prie darbo paraginti, kuriam paskirti sunkesnį darbą, kuriam lengvesnį. Už tokį gerą „rundą” ima geriausią ordinariją ir algos pusantro šimto. Šįryt sustatęs darbininkus visus prie vieno darbo gali dabar nebesirūpinti .

Lauke lyja, pila, vėjas ūžia; stori debesys plaukia pavėjui, žerdami valandomis stambiais lašais, valandomis rodos by lengviaus, kaip tik ūkas58 dulkina59 ir vėl užeina didžiau, vėl mažiau; bet visiškai nenustoja lyjus. Tokiu oru labai maigu miegoti60 — miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Rodos, jau atsibusi, nori atsikelti atgal akys merkiasi, širdis salsta61 miegas be jokios soties62.

Gaspadorius, pasivalgęs pusrytį, atsigulęs į lovą, šiltai užsiklojęs miegojo, pūravo ramiai ligi priešpiečio. Būtų dar pūtęs į akį toliau, bet įėjusi dvariškė motriška ėmė su jo pačia balsiai kalbėtis.

— Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau ir bus... — kalbėjo moteriškė — norėjau kiaulėms žolės pasirinkti... Nespėjau į daržą, kaip ir permerkė kiaurai... U-titi! Kaip čia šilta prie tamstų...

— Sodrus mat lietus... O neperstojo nė minutėlės — šnekėjo gaspadorienė63, žiūrėdama pro langą.

— Neduok, Dieve, koks mėšlavežis — tęsė moteriškė — ne tiek žmonėms bjauru, kaip arkliams: tuos tai jau visai privarys... Iš laidario kol ištraukia, kiek arklius plaka, gaila žiūrėti, o į dirvas, į tokius kalnus, molynus... Ant vietos gal arklys kristi...

— Blogai, kad pasitaiso negeri orai labiaus tokiam darbui — pritarė gaspadorienė — bėda arkliams, bet ne pyragai nė žmonėms...

Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomis būdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis64, žiovaudamas pratarė:

— A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok ir norėk...