*
Tą patį lietotąjį rytą Pasmalkio sodoje67 pas Gaidį, kaip lietus — truputį pamigo. Jau gerai išaušus, Gaidys pašokęs pažadino savo berną, kurs tuojau išbėgo prie arklių. Gaidys krito atgal į lovą, kol parves arklias, nes miego taip dar nori — net širdis salsta.
Gaidienė atsikėlusi žadino mergaitę ir piemeniuką — to nabagėlio niekaip negali pridraskyti.
— Antaniuk! Pa Antaniuk, kelk prie bandos! O tas Antaniukas pakels galvelę, pravers pabalusias akeles ir vėl merkiasi, atgal galva krinta, virsta į patalynę.
Pasigailusi Gaidienė piemenėlio, atsisukusi į mergaitę tarė:
— Agote! — ilgink tu bandą ligi pusryčio... Reikia vaiką pamigdinti... Aš išvirsiu pusrytį .. ..
— Kuomet lyja bjauriai, tuomet tu gink bandą — bambėjo Agotė — juk taip pat ir jis tarnauja... Algą ima...
— Kad tarnauja, algą ima, tai jau ir nudirk kailį... Tu didelė benori pamiegoti, o čia kūdikis. ... tave užtat dieną leisiu ilgesnį pokaitį... O nuo lietaus pasiimk mano didįjį skėtį... Gink, gink, mano mergele! — prašė Gaidienė, klostydama piemeniuką.
— Kasžin, iš kur bus tas pokaitis... Mėšlą reiks dėl to per dieną kapstyti! — taisydamasi bambėjo Agotė — jis už mane ar padirbo ką kada?
— Užtat tu už jį padirbsi... Še ir pusryčio sukramtyk jo dalį — juokdamasi Gaidienė kišo Agotei sūrio gabalą — tik nebambėk ir gerai papieviais karves priganyk...