Rukinas, išpuolęs pro duris, pamatęs kaimynę prie šulinės sušuko: „Senelė miršta! — Ta sušuko kitai; ta bėgdama vėl kitoms. Visos metė darbus ir, kaip stovi, akies mirksnyje keletas bobelių subėgo į trobą. Apdūsusios, kvepuodamos skubėjo, plušėjo. Viena spaudžia gramnyčią į sušalusią ranką, kita kiša „Dievomūką” — Jėzus Marija! šaukia, šventuoju vandeniu šlaksto, dūmais rūko, suklaupusios meldžiasi. O ta senutėlė nė žiopt!
Mato, jog nebekvėpuoja, sukilusios parišo palūpį, užspaudė akis, sustojusios ėmė garbstyti:
— Amžinatilsį, nabagėlė! Per naktį gyniojos nemirsianti, o čia mažne be žvakės užgeso...
— Ar tu uždegei švakę? — atšovė kita — kad subėgome, nė kvapelio nebebuvo.
— Sakiau, kad jos nebegal prastoti...
— Kur nebūk! — užsišoko kita — aš visų pirma įpuoliau, dar kvėpavo ir žiobčiojo, o gramnyčia jau degė.
— Aš nieko nežinau — teisinosi Rukinienė — romiai guli sau nusisukusi ant sienos; pasižiūrėjau arti, akys stulpe... Taip nusigandau, rankos dreba, vos sugrobsčiau brėžiukus... Tėvas pro duris... Onikė iš lovos, nebesumanau, ką daryti, kol jus subėgote...
— Kaip ten buvo, taip, by tik nusimirė — tarė kita iš būrio — nukentėjo jau savo... Nė vienam tas nepraeis...
Onikė vis verkė, užsigulusi ant senelaitės.
— Ar neisi šalin?! Padės čia kas žlembus! — barėsi Rukinienė — ką čia dabar reik padaryti, kas čia padės aptaisyti? Tėvas su pavarpėmis18 turi važiuoti... Dar šio to pasipirkti.