Ponia Tvardauskienė

Geria, valgo, pypkius rūko,

Šoka, ūžia, lyg padūko,

Riksmu sugriaus rodos sienas,

Kaip gal linksminas kiekvienas.

Tvardauskas kerčia užėmęs,

Lyg baša¹ koks įsirėmęs,

„Gerkit vyrai!” — tyčia varo

Ir juokus aplinkui daro:

Kareiviui, kurs drąsiai skraidė

Ir kitus, didžiuodams baidė,

Šoble² palei ausį mojo —

Kareivis zuikiu tuoj stojo.

Štai apgintoją prieš sūdą³ ,

Kurs kamputyj laižė bliūdą⁴ ,

Mašnele tiktai sukirto —

Tuoj tas į šunį pavirto.

Šiaučių už nosies pakratė,

Prie kaktos voles⁵ pastatė —

Ėmė tekėti degtinė,

Pritekėj pilna statinė.

Kad šnapsą išgert norėjo,

Jam stiklelis suburzdėjo.

Žiūr ant dugno stikliuko

Styri ragučiai velniuko,

„Iš kur tu čia?”. Tad velniukas,

Tikras vokietaitis striukas,

Kepurę nusėmęs bailiai

Visiemis turstelėj dailiai

Šoko ant kojų abiejų,

Užaugo ant mastų dviejų,

Vieną koją tur arklinę,

O vėl kitą vanaginę.

— A Tvardauskas! Sveikas gyvas!

— Ko taip žiūrai? Ar tau dyvas⁶

Mefistofelį matyti?

Tik nenori jau caimti.

Juk žinai ant Kalno-Pliko

Surašas mudviejų liko

Ant jaučio odos padėtas,

Kad tu man esi žadėtas

Žadėjims tenein ant vėjų!

Ketinai po metų dviejų

Pats į Rymą⁷ atvažiuoti

Ir dūšia man atiduoti.

Sulaužytas žodis tapo,

Laiks išėjo kirograpo.

Tu apgaut rengiesi peklą

Išvaduotų savo kaklą.

Bet atėjo tavo laikas —

Jau nebūsiu tokis paikas:

Vietą šią Rymu vadinam,

Na, ir tave imt ketinam! —

Tvardauskas prie durų nėrė

Ant tokio dictum acerbum.

Velnias jį už skverno stvėrė:

— Kur tavo nobile verbum?

„Na, dabar tai pasidarė!”

Taip Tvardauskas pats sau tarė.

Bet nuo baimės tuoj attokęs,

Kipšui prie akių prišokęs,

— Palauk — sako — velnio vaike!

Perkratyt gerai tik reikia,

Katras mudviejų tur tiesą.

„Na, pabausiu aš tą biesą!”

— Atsimink tiktai, velnioke,

Sutartis juk buvo tokia:

„Tiek ir tiek metams sukakus

Ir mane imt atsiplakus,

Tau tris darbus duot galėsiu,

Kokius tik aš panorėsiu.

O tu, nors būtų sunkiausia,

Išpildysi ko veikiausiai”.

Matai šyvį pabalnotą

Ant karčiamos ištepliotą?

Na tai padaryk ant dyvų,

Kad aš jį turėčiau gyvu.

Iš smilčių nusuk kančiuką,

Kad būt kuo paplakt arkliuką!

Ir namai reik budavoti,

Kad turėčiau kur sustoti.

Namų reikia ne medinių,

Iš grūdų tik riešutinių,

Kiekvienan iš aguonaičių

Trejetą įkalk vinaičių —

Mierą imk iš to uknorio⁸ :

Trys coliai ilgio, du storio!—

Kaip tik velnias tai išgirdo,

Štai jau šyvį šeria, girdo,

Štai iš smilčių kančių traukia

Ir Tvardausko einant laukia.

Tvardauskas lyg išsigando,

Bet užsėdęs šyvį bando.

Jam bemitrinant žirgelį

Ans pastatė ir namelį.

— Na, viršus žygiu šiuo tavo,

Bet neatlikai da savo:

Švento vandens ve bliūds pilnas,

Lįsk ir prauski savo vilnas! —

Velnias purtosi ir prunkščia,

Prakaituoja, cypia, unkščia,

Ponas liepia, tarnas eina,

Turi atlikti kaleiną.

Velniui nįtiko maudyklė.

— Brrmm! — iššoko lyg šaudyklė —

— Dar galiu pats pasigirti:

— Atlikau bjauriausią pirtį! —

Tvardauską ima piktumas.

Na, truks velniuko tvirtumas!

— Viršus tavo, tai jau ką čia!

Ar matai tu mano pačią?

Ant metų pas Belzebubą

Apgyvensiu tavo stubą.

Turi per tą laiką tikti

Pačios mano vyru likti.

Prisiek jai meilę, dorumą

Ir ant visko paklusnumą.

Jei tai nišpildyta lieka,

Sutarimas ein per nieką! —

Velniukas krypt pusiausaites,

Pusake dyrst ant pataitės,

Lyg klausytų, lyg žiūrėtų,

O čia vyrs ištrūkt norėtų.

Kad Tvardauskas taip jį grumdo,

Nuo lango ik durų stumdo,

Tik šmurkšt per klingio dyšiuką...

Tai tiek ir matė velniuką.

Przypisy:

1. baša — karalius, valdovas. [przypis edytorski]

2. šoblė (lenk.) — kalavijas. [przypis edytorski]

3. sūdas (brus., lenk.) — teismas. [przypis edytorski]

4. bliūdas (brus.) — indas. [przypis edytorski]

5. volė — apvalus medinis kamštis alaus statinei užkimšti. [przypis edytorski]

6. dyvas (brus.) — keistas dalykas, keistenybė. [przypis edytorski]

7. Rymas (lenk.) — Roma. [przypis edytorski]

8. uknorius (lenk.) — pasaginė vinis. [przypis edytorski]