Anykščių šilelis
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei1 senobinei2 tikę?3
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?4
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų 5 čilbančių taip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę6 ; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom7, šakelėm ir šiškoms8 nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
Į kurį žiūrint taip neramu regis:
Lyg9 tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė10 ,
Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė11 !..
Miškan, būdavo, eini — tai net akį veria;
Vat taip linksmina dūšią12 , ažu13 širdies tveria;
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai14:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą į save traukia ir liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio15 taškai grybų
Tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
Voveruškų16 leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai17 kyši.
Čia paliepių18 torielkos19 po mišką išklotos,
Čia kiauliabudės pūpso, lyg pievos kimsotos20 ,
Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės21 ,
Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, —
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Čia kazlėkai pakrūmėms ant piemenų tako,
Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.
Čia nemunės22 iš kelmo, lepšiai tarp alksnyno;
Čia šalpionai23 tarp stuobrių dygsta iš skiedyno24 .
Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,
Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti;
Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
Arba patys savaimi suglebę25 supūsta. —
Iš jų trąšos želmenais aplinkom išplūsta.
O iš visų viršesnis auga baravykas,
Valig26 dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas”
Platus, storas, paspūtęs27 lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto bliūdas28 palivotas29 .
Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.
Žali ėgliai30, kaip kvietkai31 po dirvonus keri;
tarpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
Ir linijos parejos32 skersai mišką šviečia.
Alksniai, lepšių sodyba, palaukėms sužėlę,
Šakoms kekes riešučių lazdynai iškėlę
Atokaitoj brendina33 . O karklai po slėnį
tarp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę34
Ir paliūnėms35 kur ne kur prieglaudą sau gavę.
Baltasis miškas kalnais, kaip tik padaboji36 :
Čia berželiai kaip meldai37 Pašlavį38 apstoję,
Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
Kožnoj39 klaiką nekantrios žalktyčios40 atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių41 sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė 42 patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo
Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
Medžian43 gailysta44 virto — pati egle tapo,
Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Jieva, gluosna ir blendis, grūšia45 , obelėlė;
Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
Kitokių medžių skyriai tarp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta;
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta,
Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
Nuo ligų ir padarų gydžia46 visą svietą47 .
O mums, prastiems žmonelėms, tik žiūrėt patogu,
Kai juos dengia Apveizda48 žalių lapų stogu;
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar49 žaliuoja tamsaus šilo šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni,
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
O pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.
Už pusvarsčio nesmato50 — toksai tankumynas!
Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs51, grynas;
Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę52 vietos,
Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.
O kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,
Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus53 skruzdėlyno kvapą,
Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų,
Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
Čia medžio žiedų kvapas — lyg sodas pratrūko.
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,
Laukais, pievoms atgauna. — Viduj pušynėlių
Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.
Ir taip visa sumiša, vėjeliu praskysta,
Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;
Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę54 ,
Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,
Dievui ant garbės55 rūko taip ramiai, taip meiliai,
Lyg kad skripkuoja56 , juokias, gieda, verkia gailiai,
O tie balsai visoki taip krūvon susiaudžia,
Kad jų skyrium nežymu — o tik širdį griaudžia.
Ai, siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidūnaktyj57 taip tyku, kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas.
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun58 kilsta.
O, kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
Prasideda pamažu šventa dienos byla.
Kas ten šlama? — O, vėjo papūstas lapelis,
Ogi gūštoj nubudęs sujuda paukštelis.
Kas ten treška? — O, vilkas: dieną mat ažuodžia59,
Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.
Ogi lapė į olą, žąsioką intskandus60 ,
Ogi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;
Ogi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;
Ogi pušin iš pušies voverytė liuoksi;
Ogi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,
Ir visoki žvėreliai po mišką ūlioja.
Kas ten taukši? — O, stuobrį kapoja genelis.
Kas mekena? — Ogi mat perkūno oželis.
Kas ten šnibžda? — O, šnypščia iš kelmo piktoja;
Ogi srove teškena upelė Šventoja.
Kas ten kalbas? — O, žąsys paupėj gagena;
Ogi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
Ogi antys „pry! pry! pry!” priskridę į liūną;
Ogi kukutys61 klausia savo pačią62 , sūnų:
„Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
Ką, ką, ką, ką? Ar grūdus? Ar musias? Ar sliekus?”
Ogi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
Čia kūkuodama verkia, čia juokias kvatojas.
Skamba tik skamba miškas: čia volungė Jieva
Trotina:63 „Jieva, Jieva! Neganyk po pievą!”
Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!” tilvikas64 sušuko,
Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrūko.
Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos:
Dagiliai,65 pečialandos, strazdeliai, čyžylos,
Kėkštai, šarkos ir kitos, vis saviškai66 gieda:
Tuoj juokias, tuoj vaitoja, o tuoj niekus klieda.
O už visus viršesnis lakštingalės balsas:
Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus:
Skamba, ūžia par krūmus ir vis kitaip mainos,
Ir vis dūšion įsminga lyg Lietuvos dainos.
Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,
Tartum kožnas lapelis čiulba, kliauga, šaukia,
Ir sutartinę taiso, ir taip gražiai dera:
Siaudžia tik tartum siaudžia — rentavimo67 nėra;
Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,
Lyg, kad ant žalios pievos žolynai pražysta,
Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, —
Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.
Ai, būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
O tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
O tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
O tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia;
Ir lyg rasos žemčiūgais68 gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko,
Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Dabar visa prapuolę... Tik ant lauko pliko
Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko...
Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo
taip daug širdyj išželia ramaus atminimo:
Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,
Suspynusias69 viršūnes vėjas plevėsuoja;
Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti
Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;
Tartum iš tarpu70 puirių71 tokie kvapai kilo,
Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;
Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,
Lyg dienai brėkštant viduj paniūrusio miško;
Jei ant šių plikų plotų, kai mislis72 ažlyja,
Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, —
Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio
Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio,
Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę
Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;
Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įrietėję73 ,
Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję;
Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,
Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,
Ir netil pulkais meškos74 ir šernai perėta,
Bet tankumos’ tarp raistų ir žėbriai75 turėta!
O kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,
Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.
Maž ir vierą76 įvedęs Jagiela77 išskynė,
Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.
Paskum po šias pakalnes, ant seno stuobryno
Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno:
Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;
Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.
Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus
Senobių palikimo gražius ąžuolynus.
Liekni augę kaip mendrės, žaliavę kaip rūtos,
Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos.
Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio:
Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.
Žili buvę kaip seniai, samanoms apaugę,
Stiprūs78 buvę ir stambūs79 kaip vyrai suaugę,
O viežlyvi80 ir gražųs kaip mūsų jaunimas.
Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas.
Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę,
Kurie daugel paminklų po miškus palikę.
Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios
Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
Arba ažuverst81 upės; bet, kaip tik išvydęs
Ąžuolyną pašvęstą, ir gaidys pragydęs:
Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:
Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.
Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.
Ir šiuos’ čėsuos’82 , nors žemė arklais nugaląsta,
Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.
O dar dujen prie kelio83 dabar tebestovi;
Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.
Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
Tūlas, ligos suspaustas iš įžodžio84 lanko.
Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas,
Kai kur gojais apžėlęs, kai kur viškai grynas.
Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu,
Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu;
Ir visiems žmonėms meilus ir patogus buvęs,
Ir laimėtinas visas kaip tikras lietuvis,
Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs.
Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs,
Ronas su brazdais gydęs, vočių85 traukęs ugnį;
Iš liemenio dėl staunių ir lentas, ir dugnį,
Iš karnų 86 davęs vyžas dėl mūsų autuvo.
Ir nei šakelės esą dykai nepražuvo:
Dirbę karbijas, lankus arba tvėrę tvoras,
Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras.
Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius 87 išnyko,
Tik skroblinės torielkos dar kur ne kur liko.
Kai kur buvę visokių, gan navatnų 88 medžių:
Ir su žiedais skujuotų, lapuotų bežiedžių;
Tropnais89 vardais žiniuonys tuos medžius vadinę,
Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę.
Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvninkų širdys į vieną tėvynę.
O lietuviai su medžiais vis zgadoj90 gyvenę,
Jaunystėj pasižinę91 ir draugėj pasenę.
Lietuvninkas po urvus sausus laužus kūręs.
Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.
Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
Taip visados raminęs, visados mylėjęs:
Žvėrims, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,
Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;
Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,
Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,
Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,
Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių.
Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,
Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.
taip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,
Kad užtiksianti pavietris! — ir labai pakrėtus.
Miškas žmonių pasgailęs92 , rasa apsiverkęs,
Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!
Palaiminta toj ranka, kur93 kirvį išrado!”
Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
Vaitodami jų vaikai taip gynę tėvynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,
Proanūkiai vežimais miestelin vežioję:
Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį 94 gavę.
Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
Ir taip ilgai aikvoję, net kolei 95 pristigę:
O tai vis dėl arielkos daugiausia išlaidę:
Visi buvę kaip žydų šeimyna, pasleidę96 .
Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę
Ir tarp savęs kaip broliai visi susižadę —
Ažlaist97 dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,
Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,
Žiūrėdami į kelmus. Mat lietuvių dūšios,
Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;
Plikuose plotuose, be miško, lyg tartum apkursta,
Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.
Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,
Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.
Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta:
Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta.
Tai mat miško pasilgę auklėjo šilelį:
Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį
Ir priūgdę kaip meldo gražiausio pušyno,
Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino.
Ir saugojo kasdiena kaip didžiausio labo:
Netil medžio, — nelaužė nei mažiausio žabo.
Džiaugės Anykščiai, džiaugės, į šilą žiūrėjo,
Svetimuos98 miškuos malkų pirktų važinėjo.
Atvažiavo kučmeistras99 , šilą apžiūrėjo,
Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,
Ir paganią100 ažgynė101, ir grybaut ažgynė;
Slapta pardavinėjo ir per naktis skynė;
Vyresnybei melavo; o žmonėms, kai verkė,
Nasrus kamšė kulokais102, kraujo klanan merkė
Ir kasmetai Anykščius miško kuoptų varė.
Išpūstėjęs iš činto103 , zasiekus104 padarė...
Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti
Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo105.
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
1858 ir 1859 m. Anykščiuose.
Przypisy:
1. grožei — dabar: grožiui. [przypis edytorski]
2. senobinei — senovinei. [przypis edytorski]
3. tikę — atsitikę, atsitiko. [przypis edytorski]
4. pasidėjo — dingo. [przypis edytorski]
5. Katrų — kurių. [przypis edytorski]
6. prapuolę — dingę. [przypis edytorski]
7. skujom — spygliais. [przypis redakcyjny]
8. šiškoms — žem. kankorėžiai. [przypis redakcyjny]
9. lyg — lyg (lygu, lygiai) ir lig (lik, liki, iki) rytiečiai neskiria, jie taria visuomet lyg. [przypis redakcyjny]
10. pūstynė — dykuma. [przypis edytorski]
11. kemsynė — kemsynas, kemsų riaugusi vieta. [przypis edytorski]
12. dūšią — sielą. [przypis edytorski]
13. ažu — dabar: už. [przypis edytorski]
14. dūmojai — galvojai. [przypis redakcyjny]
15. dugnio — dugno. [przypis edytorski]
16. Voveruškų — voveraičių. [przypis edytorski]
17. sarmatlyvai — droviai, nedrąsiai. [przypis edytorski]
18. paliepių — lakštabudžių šeimos valgomas grybas. [przypis edytorski]
19. torielkos — lėkšė, čia: daug, gausu. [przypis edytorski]
20. kimsotos — dabar: kemsotas, su kemsais. [przypis edytorski]
21. ruduokės — rudmėsė, grybų rūšis. [przypis edytorski]
22. nemunės — kelmutis, grybų rūšis. [przypis edytorski]
23. šalpionai — pievagrybiai, mėšlagrybiai (dirvagrybių giminiečiai). [przypis redakcyjny]
24. skiedyno — vieta, kur daug skiedrų, kur kapojamos malkos. [przypis edytorski]
25. suglebę — praradę standumą. [przypis edytorski]
26. Valig — sulig. [przypis edytorski]
27. paspūtęs — pasipūtęs. [przypis edytorski]
28. bliūdas — indas. [przypis edytorski]
29. palivotas — glazūruotas. [przypis edytorski]
30. ėglius — kadugys,kadagys. [przypis redakcyjny]
31. kvietkai — gėlės. [przypis edytorski]
32. parėjau — perdėm,kiaurai. [przypis redakcyjny]
33. brendina — brandina, nokina. [przypis edytorski]
34. Šlavę — upė Anykščių r. [przypis edytorski]
35. paliūnėms — po pelkėtas pievas. [przypis edytorski]
36. padaboji — apsaugo. [przypis edytorski]
37. meldai — vilskvinių šeimos augalas. [przypis edytorski]
38. Pašlavį — slėnis palei Šlavės upę. [przypis edytorski]
39. Kožnoj — kiekvienoje. [przypis edytorski]
40. žalktyčios — žaltyčios, žalčio duktės. [przypis edytorski]
41. prie eglių — An. „prie eglėm”. [przypis redakcyjny]
42. žalktienė — žaltienė, žalčio patelė. [przypis edytorski]
43. Medžian — dabar: medžiu. [przypis edytorski]
44. gailysta — gailesys, gailestis. [przypis edytorski]
45. grūšia — kriaušė. [przypis edytorski]
46. gydžia — gydo. [przypis redakcyjny]
47. svietą — pasaulį. [przypis edytorski]
48. Apveizda — šventė penktą sekmadienį po Velykų. [przypis edytorski]
49. pervasar — vasarą. [przypis edytorski]
50. nesmato — nesimato. [przypis edytorski]
51. nežugriuvęs — neužgriu- vęs. [przypis redakcyjny]
52. nežupynę — neužpynę. [przypis redakcyjny]
53. kapčius — sukastas žemės kauburys (kaupas). [przypis edytorski]
54. sustarę — susitarę. [przypis edytorski]
55. Dievui ant garbės — Dievo garbei. [przypis edytorski]
56. skripkuoja — griežia smuiku. [przypis edytorski]
57. vidunaktis — vidurnaktis, vidunaktis. [przypis redakcyjny]
58. dangun — į dangų. [przypis edytorski]
59. ažuodžia — užuodžia. [przypis redakcyjny]
60. intskandus — įsikandus. [przypis edytorski]
61. kukutys — kukutis, kukučių šeimos paukštis. [przypis edytorski]
62. pačią — žmoną, čia: patelę. [przypis edytorski]
63. Trotina — erzina. [przypis edytorski]
64. tilvikas — karvelių šeimos paukštis ilgu snapu. [przypis edytorski]
65. Dagiliai — miškiniai skudučiai. [przypis edytorski]
66. saviškai — savaip. [przypis edytorski]
67. rentavimo — plg. rentauti — išmintingai, protingai, kaip senam kalbėti. [przypis edytorski]
68. žemčiūgais — perlais. [przypis edytorski]
69. Suspynusias — sisupynusias. [przypis edytorski]
70. tarpu — tarp. [przypis edytorski]
71. puiris — supuvusio medžio galas. [przypis edytorski]
72. mislyti — mintis. [przypis redakcyjny]
73. įrietėję — sukietėję. [przypis edytorski]
74. meška — lokys. [przypis redakcyjny]
75. žėbriai — stumbrai. [przypis edytorski]
76. vierą — tikėjimą. [przypis edytorski]
77. Jagiela — Jogaila. [przypis redakcyjny]
78. stipras (ryt.) — stiprus. [przypis redakcyjny]
79. stambus — (kitur) standus, čia: stambus, nerupus, nesmulkus). [przypis redakcyjny]
80. viežlyva — padorus. [przypis redakcyjny]
81. ažuverst — užversti. [przypis edytorski]
82. šiuos’ čėsuos’ — šiais laikais. [przypis edytorski]
83. prie kelio — Anykšt. „priekeliui”. [przypis redakcyjny]
84. įžodžio — įžado, priesaikos. [przypis edytorski]
85. votis — skaudulys. [przypis edytorski]
86. karna — liepos apatinė žievė. [przypis edytorski]
87. skroblius — skroblas, beržinių šeimos medis. [przypis edytorski]
88. navatnų — keistų. [przypis edytorski]
89. Tropnais — tinkamais. [przypis edytorski]
90. zgadoj — taikoje. [przypis edytorski]
91. pasižinę — pažinę vienas kitą. [przypis edytorski]
92. pasgailęs — pasigailęs. [przypis edytorski]
93. kur — AnykŠt. „ką”. [przypis redakcyjny]
94. muštinis — senovės sidabrinis ar auksinis pinigas. [przypis edytorski]
95. kolei — kol. [przypis edytorski]
96. pasleidę — pasileidę. [przypis edytorski]
97. Ažlaist — užleisti. [przypis edytorski]
98. svetimuos’ miškuos’ — etimuosna miškuosna. [przypis redakcyjny]
99. kučmeistras — vyresnysis miško prievaizdas. [przypis edytorski]
100. paganią — ganiava, ganykla. [przypis edytorski]
101. ažgynė — uždraudė. [przypis edytorski]
102. kulokas — kumščia. [przypis redakcyjny]
103. činto — čiuntas, skutas, gabalas. [przypis edytorski]
104. zasiekus — iškirtimus. [przypis edytorski]
105. tapo — žodį „tapo” Anykštėnai taria „topo”(o pusilgė, ne tokia, kaip žodyje „susopo”). [przypis redakcyjny]