[Joja karan pats karalius...]

I.

Joja karan pats karalius:

Žvengia žirgas, kasa žemę,

Triūbos skardžiai aida ore —

Garbę ir guodonę¹ lemia.

Ein Jonužis į tą karą:

Šiurkštūs vėjai staugti ima,

Ūžia, ošia žalios girios —

Liūdną lemia tai likimą.

Praded kovą, švilpia kulkos,

Lygumoj kareiviai spinta.

Kaip liūtai karaliai imas,

O tyliai Jonužiai krinta.

Grįžt karalius apgalėjęs,

Žirgą jo nišlaiko tarnas

Miršta pažeistas Jonužis —

Jau aplink jį suka varnas.

Su varpais sutink karalių,

Pokilius visur jam ruošia,

Kvietkomis iškloja kelią,

Vainiku jo galvą puošia.

O Jonužį kad lydėjo,

Verkė giminės, matutė...

Tik javai liūdnai lingavo,

Tik raiba kukau gegutė.

II.

Dievuli mano, ko gi tu leidi

Šaltąją rasą,

Matydams mane bado prispaustą,

Nuogą ir basą?

Ar nepakanka, kad žmogus verkia

Čia ant žemelės,

Sidabro tartum ašaras lieja,

Lyg tos naktelės?

*

O kad tiktai aš tyčia nueičiau

Laukan mūs tyrą

Ir suskaityčiau², kiek ten ant dirvų

Ašarų byra...

Iš tokių sėklų tai baisu būtų

Pasėlį pjauti:

Visi juk pėdai būtų raudom —

Kraujo įšplauti.

*

Sulauksim rytą spindulius karštus

Saulės šviesiosios —

Sugers jie visą rasą nuo dirvų,

Pievos žaliosios.

O kad galėtų ašarų mūsų

Jūrės išsekti,

Tam, Dieve mielas, visa pasaulė

Reiktų uždegti.

III.

Trys takai iš buto eina

Ten, kur lemia žmogui dalį:

Viens tiesiog per slenkstį veda,

Kur laukelį dirb begalį

Kits — po kairei, kur iš tolo

Karčiama marga vilioja;

Trečias — ant kapų, kur guli

Gentys, žemėms užsikloję.

*

Ant to pirmo darbininkų

Prakaitas į rasą virto.

Ant to antro vaiks nudriskęs

Juokiasi iš tėvo girto.

O ant trečio kapo stovi

Įkasti juodi kryželiai,

Rytmečiais žiogai ten čirškia,

Verkia ten balti berželiai.

*

Tais tiktai takais sermėgiai

Per vargus, išblyškę, breda.

Kas gi jiems parodys taką,

Kurs į dvasios svietą veda?

IV.

Daug gražių žvaigždelių

Danguje ten spiečia.

Nemanyk, varguoli,

Kad tai tau jos šviečia.

Ta, kur aiškiai žiba

Viršumi pušyno,

Lyg saulelės sklypas —

Pono, mūs kaimyno.

Šitoji auksinė,

Kur tenai iš šono

Ant upelio spingso —

Kunigo klebono.

Štai, štai trečioji,

Ta pasidabruota,

Kur tarytum mirksi —

Vargamistrai duota.

Mat visi žvaigždelėms

Pasigirti gali,

Tau tiktai netenka,

Vargdieni — bedali!

Kitąsyk žvaigždes juk

Dievas iš malonės

Uždegė mat lygiai,

Pasakoja žmonės.

Ponų ne varguolių

Nieks tad neregėjo

Ir kiekviens paskirtą

Žvaigždę sau turėjo,

Kad suspaudė skurdas

Žmogų neturtingą,

Skyrė sau žvaigždynai

Kelia ypatingą:

Ponų vis da žiba,

O žmonių išmirę —

Ašaromis tapę...

Į laukus subirę.

V.

Žagrę į ranka tas tik teima,

Kas numylėjęs žemę tą juodą,

Žino, kaip gilų arti arimą,

Kas šaltai rasai nepasiduoda,

Kas laukų žino kalbos posmus —

Ašaras ir skausmus.

Tas tik akėčias traukti tegali,

Jau išbandytas ant tų kalnelių,

Kas yr vargingą perspėjęs dalį

Šitų sermėgių mūsų žmonelių,

Kas, kaipo brolis, išties rankas

Į pirtis jų menkas.

Tam tiktai tinka dalgis iš dieno,

Ateityje kas tikis kirtimo,

Kas tylią naktį laukia iš vieno,

Užtekant aušrą, dvasios kvepimo,

Kas jau ne kardo — norago šauk.

Jūs, atšalėliai, lauk!

Przypisy:

1. guodonė — pagarba. [przypis edytorski]

2. suskaityčiau — čia: suskaičiuočiau. [przypis edytorski]