Labora¹

Kol jaunas, o broli, sek pasėlio grūdus

Ir dirvos nepleiski! Tuomet, kada jausi,

Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,

Vėlu juk prie darbo: nesėsi, nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko²,

Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,

O dirbk, idant³ neitų ugnis ta ant nieko!

Kol da idealais, brol, besigerėsi,

Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,

O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi

Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,

Nestodams, kad kartais į tinginius kliuvęs,

Tu nesupelytum ir neitum į kapą

Be likusio ženklo: kad žmogumi buvęs.

O jeigu apilsi sunkiam darbe savo

Ir, nykstant spėkoms⁴ jau, nuliūsi, nerimsi,

Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo —

Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.

Przypisy:

1. Labora — iš lot. darbas. [przypis edytorski]

2. viekas — jėga, galia. [przypis edytorski]

3. idant — tarsi. [przypis edytorski]

4. spėkos — jėgos. [przypis edytorski]