Lietuvos šviesuoliams

Ką tvirtinot mums nuolat: mokslas reikalingas,

Mokslas jus sunkiam vargui vaistas stebuklingas?

Ko žodeliais gražiausiais mus gundėt kas sykis:

Tamsuoli, eik prie knygos, tamsuoli, mokinkis?

Ko siūlėtės jūs patys parodyt mums kelią,

Kuris naktį prašalins, duos giedną dienelę?

Nusidirbę, nuilsę ir da prakaituoti,

Skubinome įgyti, ką žadėjot duoti.

Ir, ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,

Tarėme: kur tas mokslas jūsų pažadėtas?

Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!

Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,

Kažin kur išsislapstėt, tartum niekadėjai,

Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai...

*

Kam jūs ėmę suardėt mūs širdžių ramumą,

Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą,

Kur Lietuva-tevynė uždeda ant mūsų?

O! Dėl Lietuvos — šaukėt — negailėkim triūsų¹,

Aukų, pasišventimo! Nesiduokim skriausti

Rijikams tautos mūsų! Verskim juos pajausti,

Kad mes gyventi norim! Į kovą! Nežūsim!

Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!

Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės

Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.

Kada gi priešai stvėrė draskyt mus, apnikę,

Jūs, kaip niekšai, pabėgot, mus vienus palikę!

Mus iš tėviškės tremia, kalejiman ima,

O jūs?... Kažin, ar matot mūs pasišventimą...

*

Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,

Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,

Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai,

Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!

Bet, mus sykį sukurstę, vienus nepameskit —

Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!

Przypisy:

1. triūsas — vargas. [przypis edytorski]