Žirbliai¹ ir kaliausė²

Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.

O, kad lyg gėda laužyt žodį tartą,

Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.

Atrado dirvą, kviečių kelias lysias

Ir kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,

Šoko prie darbo: varputes terioti.

*

Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu

Kažin ką juodą, styrint viršum varpų,

Ir, išsigandęs „čir čir čir” suriko.

Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,

Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkė,

— Kas čia yra — klausia - – kas čia atsitiko?

*

Žvirbliuks parodė — taip, tikra teisybė:

Kviečiuose riogso bauginga baisybė.

Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą

Lyg lėkti taikos... Kas tai per daikts būtų?

„Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų! ”

Šnekasi žvirbliai vos gaudantys kvapą.

*

— Vyrai! Ar žinot? Tai tikras erelis!

Aš jį pažįstu! — tarė viens žvirblelis.

— Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!

— Netiesa, broli! Sakau, kad pelėda!

— Ir nuo jos bėkim, nes ir ta mus ėda!

— Tai vanags, vyrai! — Ne, ne, ne, tai varnas!

*

Da bailių žvirblių balsai nenutilo,

Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo

Ir sujudino kviečiuose baisybę.

Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą,

Tarytum šaute, sulindo į krūmą,

Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.

Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,

Arčiau nebandę pažinti baisybės,

Palydėj kviečius... Na, o iš teisybės

Kviečiuos būt radę tik seną kaliau sę.

Przypisy:

1. žirblis — žvirblis. [przypis edytorski]

2. kaliausė — baidyklė žvirbliams baidyti. [przypis edytorski]