Sodžiaus vaizdeliai

Budynė¹

Rudenop linkui stojo tikra giedra. Dienos šiltos, saulėtos, kaip per šv. Joną. Naktys, nors be mėnesio, bet žvaigždėtos, aiškios, niekur debesėlio, nei jokio vėjelio, baltas rūkelis romiai² pagal žemę storą rasą klojo. Nors šilta ir graži, vistiek ne vasaros naktys. Nuo vakaro nemiegojus ilgu aušros sulaukti. Sietynas jau augštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti; laikas jau kelti kulti, o bobos dar tebebudėjo senę Kukinienę.

Senelė sudžiūvusi kaip kempinė, išblyškusi kaip drobė, rankos, kojos užšalusios, nagai ir lūpos užmėlynavusios, užtrokšdama vos tik kvėpuoja, o vis gyva ir gyva. Išvakar jos marti bijojo viena su vaikais numarinti, susikvietė kelias kaimynes — tos subėgusios žiūri, kad senelė, rodos, jau miršta: sustyrusi visa, kaip tik pagalys; kvėpuodama traukia iš vidurių galo; akys užmerktos. Bobos sako:

— Taip jau ji ir amžinai užmigs.

Ėmė ją žadinti, šnekinti, klausinėti:

— Ar bijai mirti? Ar bloga širdis? Persižegnok laimingai kelionei; atsiduok Dievo valiai, matai, kad jau mirsi.

Ligonė nė akių nepakėlė. Paskui šventuoju vandeniu! Iššlakstė visas keičias, visus palubius, kad piktoji dvasia negalėtų prisiartinti prie mirštančios; ištraukę iš palubio Dievo kūno rūtų, prirūkė visą trobą dūmų — tos šventenybės irgi bijo piktoji dvasia. Prie ligonės lūpų prikišo kryžių, ražančių, škaplierį ir kitas „brostvas”. Ligonė vis dūsuoja³ kaip dūsavusi, užsimerkusi. Dar viena boba įėjusi, pasiveizdėjusi į ligonę, sušuko:

— Ko čia tylite kaip stuobriai, ko nesimeldžiate? Ar nematote, kad jau miršta! Kaskarts rečiau bedūsuoja (čiuptelėjusi už rankos) — šalto prakaito apipilta. Bevėpsant numirs be žvakės.

Subruzdo visos bobelės. Viena degė gramnyčią⁴, kita „Dievomūką”⁵ spaudė į ligonės ranką, į antrą — žvakę. Subėgo visi namiškiai. Sužadino visus vaikus, nes žmogui mirštant niekam nepridera po tuo stogu miegoti. Suklaupė visi asloje. Viena bobelė ėmė skaityti visokias maldas prie mirštančio — litanijas, aktus. Skaito ir skaito be galo. Bobos ėmė žiovauti ir snausti.

— Kas nors šaukite „Jėzus Marija” ! — atsiliepė kažikuri iš būrio — visai retai bedūsuoja...Dūšia⁶ kaip ant plauko bekybo...

Viena boba klūpodama prie lovos, rūsčiu balsu ėmė šaukti:

— Jėzau! Marija! Juozapai šventas! Priimk dūšią mano!

Marčios Onikė balsu verkdama puolė ant ligonės kojų ir ėmė garbstyti: —

— Senelėle... Močiutėle mano!... Kur tu mane paliksi?...

— Cit! Cit! Netrukink⁷ mirti — tramdė bobos, varė šalin.

Betraukdamos Onikę nuo kojų, sujudino ligonę; ta, atvėrusi akis, žvalgėsi po trobą; paleido iš rankos degančią gramnyčią, ji nurietėjo ant apklotės; vos nutvėrė bobos, kad neužsidegtų patalynė. „Dievomūka” tuo tarpu nubarškėjo ant žemės.

— Aš dar nemirštu, nebijokite — pratarė ligonė ir užsikosėjo. Sukilo bobos. Onikė pripuolusi, apsikabinusi senelaitę pasvadino. Kaip nustojo truputį kosėti, padarė saldinto vandens atsigerti. Senelė, nurijusi klukšnį⁸ kaip per kalną, krito atgal ant pagalvės ir vėl užsimerkusi tarė:

— Eikit gulti, nebijokite, aš dar nemirsiu...

Bobos pasieniais šnibždėjosi:

—Mat, nabagė, niekaip nenori pasiduoti! Sako „nemirsiu”, o čia gyvs nabaštikas⁹...

— Nuo vakar ryto jau gersteklis¹⁰ gerklėje, o dar „nemirsiu”; gana, tu, gana!

— Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”; o čia žiūrėk, šmakšt ir užges... Bus ir čia taip pat, pamatysi. ... Numirs be žvakės, jei jos klausys.

— Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to patis laiko numirti!

— Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti...

— Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jau visiškai.

— Prastoti jos nebegal... Iš burnos dvasia šalta...

Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suolo ir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.Nuo vakar ryto jau gersteklis gerklėje, o dar „nemirsiu”; gana, tu, gana! — Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”; o čia žiūrėk, šmakšt ir užges... Bus ir čia taip pat, pamatysi. ... Numirs be žvakės, jei jos klausys. — Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to paties laiko numirti! — Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti... — Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jau visiškai. — Prastoti jos nebegal... Iš burnos dvasia šalta... Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suolo ir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.

Šeimininkas, ligonės sūnus, atsisėdęs už stalo užsirūkė pypkę. Kiti namiškiai ir vaikai nuslankiojo gulti. Onikė, apklosčiusi senelaitę, atsisėdusi kojų gale snaudė.

Sulojo šuniukas, ir įėjo į trobą kaimynas Baltrušis. Prie durų, maudamas kepurę, tarė:

— Kas pas jus begirdėti? Pamačiau žiburį pareidamas nuo kumelių, tariau, kad jau numarinote...

— Gyvą dar tebeturime — atsakė Rukinas — prašom toliau, prilenk kojas... Užsidek pypkę...

— Kelinta naktis, kaip jus vargina! — tarė Baltrušis sėzdamasis — mat, sena dvasia sukietėjusi, spiriasi... Nenor išeiti... Kiek tai metų... Kad aš atmenu, vis tokia ir tokia...

— Bene kažin kiek čia metų turėjo — tarė Rukinas — aš, pats vyriausis, dar penkių dešimtų neturiu. Sakės jauna nutekėjusi... Per septynias dešimtis daugiau neturi...

— Vistiek pasivalgė gerai duonelės...

— Duok, Dieve, kiekvienam tokio amželio sulaukti! — įsimaišė bobos į kalbą — nemažus vaikus patiekti, be jokio rūpesčio gal mirti...

— O pasenęs žmogus ir atlikęs, ką turi kitam ant sprando sėdėti veltui, verčiau numirti...

— Puikiai, gražiai šv. Sakramentais apveizdėta, gal mirti...

— Vienas kartas nė vienam nemeluos, reiks mirti...

— Ar nedavėte žinios Palapienei? — klausė kita boba — užsiklyks patyrusi numirus. Būtų dar prie gyvos atėjusi...

— Nebuvo kaip, dabar toks darbymetis — teisinosi Bukinas — jeigu patęs ligi nedėlios¹¹, pasakysiąs...

— No brač! Duočiau aš jai žinią! — šokos Baltrušis.

— Kad taip man, su vėzdu¹² aš ją išlydėčiau... Kuomet tik pasisuko prie motinos, visuomet ratuota išėjo... O kas karšino? Kas smarvę gėrė?

— Kad mano pats toks veršis — atsiliepė Rukinienė.

— Kad jam kas sermėgą vilktų, turbūt neišsižiotų dantų...

— Užteks ir mums, gyniojos Bukinas — mat, dabar Onikei visą patalynę paliko...

— Anokia ten ne patalynė! — šokosi Rukinienė — dvi pagalvėli kaip šilki ir patalai dvaknelės... Vieni įpilai¹³...

— Netur, netur tiesos¹⁴ Palapienė kištis, nė grobstyti — šaukė kita boba — Jūs veizdite, jūs penate ir skalbiate. Palapienei kas paskirta ir atskirta. Galite ją atstatyti...

— Su vėzdu išvaišinti ir apsiundyti — pridėjo Baltrušis — Kaip pradėjo motina sargalioti, kiek ji ryšių nuo jos išnešė — lygu mes nematome...

— Kartu ir mano aštuonytę drobulę suglemžė — tarė Rukinienė — buvo kamaroje ant balkio pasverta, veizdžiu ir nebesą.

— Ko čia norėti! — tarė jauna boba — ar ne visur ta pati? Motinos viską dukterims sukemša. Mano uošvienė, antai, plikus šiaudus lovose paliko, nė kokio skurlelio¹⁵ visame gyvenime...

— Bene dangaus karalystę užsipelnė? — užsišoko kita.

— Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleis per gerklę, nė „Amžinatilsio” nepasakys.

— Kad motinos tokios priešingos; kaip ir ši — rodydamas į lovą tarė Baltrušis — ko neina karšti prie dukterų? Mano motina, kad taip viską būtų sukimšusi ir pati pas mane karšusi susirgus, būčiau su lova išmetęs ant pamato... Šaukis sau prie dukterų!

Ligonė lovoje pasijudino. Onikė pasvadinusi pagirdė ir vėl paguldžiusi užklostė.

— Mūsų senelaitė ne tokia, nėmaž mūsų neskaudžia — tęsė toliau kalbą Kukinas — duoda kiek beturi dukteriai iš tų pačiu škurlių, paliekti ir mūsų Onikei... Užteks visiems, paliks ir nuo mūsų...

— Žinoma, nėvienas neįsidės į grabą...

— Kaip kam išpuola... Gali ir savo atiduoti... Čia valios darbas — sumurmėjo bobos žiovaudamos.

Užsikosėjo ligonė, Onikė pripuolusi pasvadino; visos bobos artinosi prie lovos šnekėdamos:

— Jau dabar turbūt mirs... Kad be žvakės neužgestų.

— Žiūrėk, žiūrėk, kokia pamėlynavusi, užsimerkti tik bereikia...

— Kojos kaip tikt ledai; ojei! kaip tik numirėlio! — stebėjosi kita, čiupinėdama ligonės kojas.

— Turbūt jau netoli galas... Nabagėlė¹⁶!

Senelė apsižvalgė po trobą.

— Kokios akys negražios, kaip tik stiklinės — Senelėle! Ar nebijai mirti? Be nenori paskaitoma? — klausė boba prisilenkusi.

— Nereik, nereik, atsakė ligonė — ko jus čia vargstate? Aš dar nemirsiu, nebijokite...

— Nenorim vienos palikti... Visai juk esi menka... Turbūt nenusimanai. Užsisėdo bobos numarinti — juokės Baltrušis, keldamos nuo suolo — o senė nepasiduoda... Reik eiti ir man, matyti nieko nebesulauksiu, o čia laiks bus jau žadinti kulti...

Užsimovęs kepurę išėjo pro duris.

— Mano širdis nebloga — tarė ligonė, kad ne tas kosulys — sveikitelaitė būčiau...

Bobos vėl šnibždėjosi:

— Mat, atsitekėjo, o pirma juk merdėjo — stiprinasi, nenori pasiduoti, turbūt prieš galą.

— Gal dar keletą dienų patęsti — nemirs mano senelaitė — apsikabinusi Onikė džiaugėsi — pagis dar mano senelaitė!

— Eik gulti, vaikaiti — tarė senelė — ir aš užmigsiu...

— Pastatyk man arti vandens gerti... Eikite visi gulti... Jei man bus bloga, aš pašauksiu.

Ir atsigulusi vėl užsimerkė.

Bobos nieko nepešusios pamažu išslankiojo pro duris Rukinas, padėjęs pypkę, susilankavo kailinius ir pasidėjęs po galvos išsitiesė ant suolo užstalėje. Rukinienė ant suoliuko pas krosnį ištisai jau knarkė. Onikė, apklosčiusi, aptapnojusi¹⁷ senelaitę, susirengė prie vaikų, lovikėje prie durų. Senelaitė, perkėlusi akis, apsižvalgė po trobą; pakėlusi galvą pūtė, pūtė žiburį, niekaip neužpūtė. Paskui nusitvėrusi skarą bloškė, bloškė ir užbloškė žiburį.

Visi pasieniais knarkė sau ligi aušros.

Pirmasis pabudo Rukinas, pašokęs pasižiūrėjo į langą, kailinius ant nugaros ir išbėgo prie arklių. Gerai jau prašvitus, pašokusi Rukinienė žadino vaikus prie bandos; kūrė ugnį, sukosi. Onikė dar miegojo; senelaitė taip pat nusisukusi ant sienos romiai gulėjo.

Saulelė jau gerai iškilo, kol Rukinas nuo arklių parėjo. Radęs bemiegančią Onikę ėmė žadinti.. Tuo tarpu Rukinienė, įėjusi į trobą, artinosi prie lovos.

— Kas čia yra, kad senelaitė taip romiai miega? — priėjusi prie lovos sušuko: Jėzus, Marija! Juk senelė miršta! Kur gramnyčia? Tėvai, bėk į sodą! — Čia grobstos brėžiukų, nesugreibia. Onikė pašokusi pripuolė, atvertė senelaitę — tos akys pabalusios, išsižiojusi, pastyrusi.

Rukinas, išpuolęs pro duris, pamatęs kaimynę prie šulinės sušuko: „Senelė miršta! — Ta sušuko kitai; ta bėgdama vėl kitoms. Visos metė darbus ir, kaip stovi, akies mirksnyje keletas bobelių subėgo į trobą. Apdūsusios, kvepuodamos skubėjo, plušėjo. Viena spaudžia gramnyčią į sušalusią ranką, kita kiša „Dievomūką” — Jėzus Marija! šaukia, šventuoju vandeniu šlaksto, dūmais rūko, suklaupusios meldžiasi. O ta senutėlė nė žiopt!

Mato, jog nebekvėpuoja, sukilusios parišo palūpį, užspaudė akis, sustojusios ėmė garbstyti:

— Amžinatilsį, nabagėlė! Per naktį gyniojos nemirsianti, o čia mažne be žvakės užgeso...

— Ar tu uždegei švakę? — atšovė kita — kad subėgome, nė kvapelio nebebuvo.

— Sakiau, kad jos nebegal prastoti...

— Kur nebūk! — užsišoko kita — aš visų pirma įpuoliau, dar kvėpavo ir žiobčiojo, o gramnyčia jau degė.

— Aš nieko nežinau — teisinosi Rukinienė — romiai guli sau nusisukusi ant sienos; pasižiūrėjau arti, akys stulpe... Taip nusigandau, rankos dreba, vos sugrobsčiau brėžiukus... Tėvas pro duris... Onikė iš lovos, nebesumanau, ką daryti, kol jus subėgote...

— Kaip ten buvo, taip, by tik nusimirė — tarė kita iš būrio — nukentėjo jau savo... Nė vienam tas nepraeis...

Onikė vis verkė, užsigulusi ant senelaitės.

— Ar neisi šalin?! Padės čia kas žlembus! — barėsi Rukinienė — ką čia dabar reik padaryti, kas čia padės aptaisyti? Tėvas su pavarpėmis¹⁸ turi važiuoti... Dar šio to pasipirkti.

— Aš tuojau padedu pašarvoti! — šokos viena bobelė — duokš tik įkapes¹⁹.

— Ir aš padėsiu — atsiliepė kita — reikia burną nuprausti, plaukus sušukuoti.

— Ant ko paguldysime? Ar yra koks suolelis?

Taip visos bobelės suniko suktis aplink numirėlę. Nuprausė burną, drabužiais valkstė ginčydamos. Vienos sakė, kad per daug geros įkapės, gaila be reikalo supūdyti²⁰, kitos ginčijo, kad reikia kuo geriausios įkapes dėti — visas sageles užsagstyti, aukloryšius²¹ užraišioti, viską gerai sutaisyti, kad ant „Dievo sūdo²² atsikėlus, nieks po kojų nesipainiotų”. Kitos niekino tokias kalbas. Taip beriedamos, aptaisė numirėlę, pataisė lentą, apklojo balta paklode, padėjo pagalvę ir paguldė senelę trobos gale. Prie galvos pastato „Dievomūką”, po dešinės uždegė žvakę. Numirėlę beveizdint apgulė muselės. Bobos trobą apvalė, aslą iššlavė; paskui suklaupusios pagiedojo „Aniols Dievo apreiškė” — tai yra pradėjo budynę. Paskui, vienos susisėdo už stalo ir ėmė iš „kantičkų”²³ šventas giesmes giedoti; kitos, kurios buvo dar neapsiruošusios po namus, grįžo namo. Tų prašė Rukinienė, kad visiems kaimynams duotų žinią. Netrukus ėmė rinktis daugiau žmonių — bobų su vaikais, vyrų ir piemenų. Kas tik atėjo, tuojau atsiklaupęs prieš numirėlę kalbėjo poterius; paskui, kurie mokėjo, sėdo už stalo giedoti, o kitos bobos susisėdusios šnekėjosi apie vaikus, gyvulius, kopūstus, batvinius ir visokias naujienas. Pasakojosi, kartais ir iš piktumo ginčijosi. Piemenys aplink krosnį pešiojosi. Vaikai po aslą bėginėjo.

Parvažiavo Rukinas nešęs pavarpes ir parsivežė ko reikia. Paskui pasirūpino grabdirbius²⁴. Suveizdėjo lentas, matavo, pjaustė ir išsinešė į daržinę grabui dirbti. Rukinienė paraikė duonos, į torielkikę²⁵ įdėjo sviesto, padėjo ant stalo ir degtinės „plėčką“²⁶ pastatė giedotojams. Duoną ir sviestą tuojau apgulė muselės, tos pačios, kurios ant numirėlės tupėjo. Giedotojai, pabaigę giesmę, išmaukė po bumą, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Atėjo daugiau vyrų, susisėdo visi šaukti ir paeiliui „čierką“ ²⁷varyti. Porą giesmių išgiedojo — kaip linguota išlingavo: du sykius apėjo „čierkelė” aplink stalo ir ištuštėjo „plėčka“.

Rukinas, priėjęs prie stalo, dėkavojo:

— Dėkui, dėkui vyreliai! Susirinkote; mat, mano matušėlė užsipelnė, nors darbymetis, dėl to, dėkui, nesididžiavote ir neatsisakėte.

— Dėl tos dienos, ką padarysi, darbai daug nepajus, o numirėlio vieno pasiguldęs nelaikysi.

— Diena po dienos prisieis ir kitam... Žmogus be žmogaus neapsieis.

— Amžinatilsį! Męs visi jos akyse užaugome; kaip motina mūsų buvo — reikia apgiedoti...

— Antanai, tik tu šauk gerai! Matysi, kaip mes pritarsime.

Ėmė vėl giedoti, šaukti. Rukinas, numirėlę apglostinėjęs, išėjo prie grabdirbių. Giedotojai vieną giesmę iššaukė ir kitą pabaigė; niekas neįneša „plėčkos”. Vyrai ėmė pypkes degtis, šnekėtis, bobos varė dar giedoti, bet vienam reikią prie kumelių, kitojo vaikai nežiną, ką dirbti. Kitam gerklė išparpo, o kits stačiai padrožė, kad dantys išdžiūvo, nėra kuo pasivilgyti. Argi ana neužsipelnė daugiau budynei kaip tik vieną „plėčką”? Pamažu išslankiojo pro duris. Ant pavakarės nebeliko nė vieno. Boboms taip pat parūpo vaikai, kitai - gyvuliai ir tos išvaikščiojo, vieni namiškiai pasiliko.

Sutemus vakare privirto vėlek statinių troba „svieto, bet dabar daugiau jaunūmenės²⁸: mergaitės, berniukai dar keletas ir seniukų.

Mergaitės, pasipuošusios bažnytiniais drabužiais, baltais skepetukais ant galvos, poterius sukalbėjusios, kraipės, švaipės, šnibždėjosi, juokavo. Berniukai taip pat pasieniais „bankrutkas” dirbos ir degės, juokavo.

— Mergikės ! Prašom už stalo, sėskitės pagiedoti — ragino Rukinas.

— Kad mes nemokame gerai giedoti, dėdele.

— Kokio čia mokslo, by kaip šaukite, by tik Dievą pagarbinti!

— Nesiprašydinkite — šaukė vaikiukai — ko ir ėjote, kad nenorite giedoti? Tuo išmėtysime laukan.

— One, eik tu!

— O tu, ar negali?

— Ne, ne, Marele, ta eik, už stalo galo...

— Eik šalin, teeinie Veronė!

Mergikės varė viena kitą, stūmė — vos susisėdo aplink stalo.

Kurios nemokėjo giedoti, pasiliko pakrosnyje: toms Onikė priteikė darbą: vienai pagalvę į grabą²⁹ pasiūti, kitai kreizus³⁰ iškarpyti — apmušti grabo pakraščius.

Rukinienė pastatė ant stalo degtinės „plėčką” ir užkandos padėjo, bet nieks negėrė nė nevalgė; grabdirbiai parėję viską apdirbo. Mergikės ėmė giedoti; berniukai, arčiau prislinkę, tarti — ūžia, gieda, viena šaukia, klykia aukštai, kita dar aukščiau. Pabaigę giesmę, užniko juoktis iš viens — kito, pamėtotis, ožiais bliauti — toks klegesys, juokai, mažne kaip karčiamoje. Bobos pakrosnyje ėmė bartis. Priminti, jog čia ne pliuškė. Vėl ėmė giedoti. Kita mergaitė apsnūdo, vaikinas su kepure per nosį jai brūkšt, užgauta šokosi — vėl visiems juokai. Nustoję juoktis, gieda toliau. Vienas berniukas prisilenkęs žiūri į „kantičkas”, kits žvakę arčiau kyšt! Tam kauzūrai³¹ čirkšt! Vėl užniko visi juoktis, klegėti. Paskui viens kitą ėmė pašioti. Kits vėl, kažin kur supaišęs pirštus, ėmė visus paišyti ir taip daugiau buvo juokų aplink stalą, kaip Dievo garbės. Jaunūmenė taip budėjo ligi pat gaidžių, paskui ėmė žiovauti ir iš tiesų snausti; ant galo išsirankiojo namo, nes kiekvienam partipo, jog rytmetį reiks prie darbo stoti. Vėl budynėje nieko nebeliko — dvi bobelės tik pakrosnyje snaudė.

Gaidgykste³² ėmė vėl rinktis vyrai ir moterys, kurie taisėsi numirėlę lydėti.

Subildėjo kieme ratai. Šaukdama, klykdama įpuolė Palapienė ir krito ant numirėlės garbstydama:

— Matušėle! Tu mano matušėle! Nukankino jau tave! Nė per paukštelį nieks man žinios nedavė, kol gyva! Atkentėjai tu jau savo, atkentėjai! — garbstė, šaukė, verkė užsigulusi. Jos vyras atsiklaupęs sukalbėjo poterius, atsikėlęs numirėlei pabučiavo į koją, paskui apsikabinęs pačią atitraukė šalin.

Išėjo Rukinienė ir pats Rukinas, visi apstoję Palapienę įvedė į kamarą. Rukinas išnešė degtinės „plėčką“ ir pastatė ant stalo. Rukinienė padėjo duonos ir mėsos pripiaustytą torielką. Vyrai ėmę po burną, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Po valandos išėjo iš kamaros Palapienė, jau nebeverkdama, išvartė, išveizdėjo visas įkapes ant numirėlės; pavartė pagalvę, pačiupinėjo paklotąją drobulę, išveizdėjo avalynę.

— Juk pusbačius naujus turėjo — tarė į Rukinienę. Kam senus dėjote? Žinoma, naujų gaila...

— Kokius ji liepė, tokius įdėjome — atšovė Rukinienė.

— Naujuosius Onikei paliko — atsiliepė Rukinas pas krosnį su Palapiu rūkydamas pypkę.

— Nedavėte man žinios prie gyvos... Žinoma, dabar viskas jums patapęs... Man rodos ir aš ne šuo...

— Kas prigulėjo, viską tekėdama atsiėmei — tarė Rukinas — dar kiek paskui ryšiais išnešiojai... Nieks tau nė žodžio nesakė.

— Aš nieko nevogiau nuo jūsų — atšovė Palapienė — ką davė matušėlė savo šilta rankele...

— Jr mano aštuonytę drobulę turbūt atidavė? — tarė Rukinienė — kamaroje buvo pasverta ant balkio...

— Kad buvo, tai ir tebėra — šokos Palapienė — neužmetinėk man matus³³...

— Aš neužmetinėju, saro tik paieškau, o ten kits nieks nevaikščiojo, kaip judvi su matuše nabaštike. Kaip buvai paskutinį sykį...

— Jeigu jos buvo drobulė, tai ji ir atsiėmė... Man nerūpi...

— Ne jos buvo, ne — atšovė Rukinienė — mano pačios aštuonytis austas, ji tokios neturėjo; turi man atiduoti, aš tau nedovanosiu...

— Ir aš jums nedovanosiu, kas matušės paliko: drabužius, patalynę, viską atsiimsiu — sakė Palapienė.

— Patalynę mūsų Onikei paliko, ligi gyva paskyrė — tarė Rukinas — nuo vaiko neduosiu atplėšti... Kas ją vartė? Kas žiūrėjo ligoje?...

— Ko nedavėte man žinios — šokos Palapienė — ar aš nebūčiau atėjusi sarginti?... Ne! Vylėtės visus palaikus apsižergti... Palūkėk!...

Barėsi, ginčijosi kuone užšaukė ir giedotojus.

— Tylėkite! Ar čia laikas dabar rietis³⁴? — draudė Palapys.

— Mano pagalvė, mano drobulė po nabaštikės — šaukė Palapienė — antra pagalvė, patalai, dar dvi drobulės; rankšluosčiai — trys; marškiniai septyneri, nauji... Aš viską žinau, viską atsiimsiu...

— Cit! Cit! Užsičiaupk dantis — barėsi Palapys ant pačios ir klausė Rukino, užkišdamas kalbą — dirbinote grabą, ar pirkai?

— Padirbinau namie, lentų turėjau ir nudažė juodai, nuo ryto mirė — buvo laiko... Pirktiniai tie tuojau sutįža...

— Ar jau išmuštas grabas? — klausė Palapienė.

— Pagalvę pasiuvo mergaitės ir kreizus iškarpė pakraštėms išmušti... Nupirko tėvas vakar keturis mastus perkelio, gero, po griveną... — šnekėjo Rukinienė — laiks jau susitaisyti...

— Turbūt su našiomis laidosite? — klausė Palapys.

— No, žinoma, bene mažas vaiks — tarė Rakinas — dvejos bus ryto, dvejos per devintines...

— Dvyliką rublių užmokėjo — pridėjo Rukinienė — Dievui garbė, į klaną puolęs sausas nekelsi...

— Juk ji savo pinigų turėjo, trisdešimt rublių, ne dvyliką — užsišoko Palapienė — laidotuvėms visada laikė.

— Jeigu turėjo, tai ir tebėra — mes jos skrynios nekratėme.

— Įneškite grabą, reikia sutaisyti, negal vėluotis...

Rukinas su Palapiu įnešė grabą, Onikė pagalvę prikimšo skiedrų, visi apstoję apmušo pakraščius iškarpytais kreizais; vidaus pusėje, grabo viršūje, su gramnyčia išdegino kryžių, — nušluostė, sutaisė ir pastatė greta numirėlės.

Giedotojai pabaigę giesmę ir „plėčką” ištuštino. Rukinas įnešė kitą ir prašė, kurie buvo vyrai, kad važiuotų palydėti; prašė, kas gal, kad leistų duobkasius. Vyrai jau užmovę, net kaktos užkaitusios, kiekvienas prižadėjo važiuoti, kiti prižadėjo ir vaikiukus leisti duobei iškasti.

— Laiks jau bus taisytis — tarė Rukinas — aušra nebetoli, o kelias šlapias...

— Pusrytį³⁵ jau išviriau, reikia duobkasius išleisti ir patiems nesnausti, kad ant mišių nepasiveluotumėm.

— Tai aš eisiu — šokos vienas vyras — pažadinsiu vaikiukus, tegul taisos, tamsta čia pavalgydinsi...

— Gerai, gerai, tegul tuojau ateina...

— Per naktį vaikiukai budynėje buvo, sunku bus kelta.

— Niekas! Kitą naktį išmiegos.

— Kodėl pliuškėje gal per naktį ištūrėti — juokės kiti.

— Bet Grybs, Grybs! Pone Dieve sergėk! Argi prie tavęs, kibše, nieks nemirs — šnekėjo Rukinas — vakar rytą kaip buvo pati³⁶ atbėgusi marinti, daugiau nė akių neparodė, nė pats, nė pati...

— Pačiai — vaikai maži, pats giedoti nemoka, arielkos³⁷ negeria, ką gi dirbs atėjęs?

— Ne tas, vaikeli, bet didystė, nenori su mumis užsidėti; juk ir pas mane, kaip vaiks mirė, nebuvo nė katro budynėlėje.

— Aš į krikštynas prašiau, pats nuėjęs prašiau, dėl to neatėjo, turgų išvažiavo...

— No, no, tesididžiuoja... Be neprisieis ir jam kokia nelaimė, dėl to neapsieis be žmonių.

Bešnekučiuojant vyrams Rukinas išnešė dar „plėčką”, ragino visus gerti ir skubintis taisytis važiuoti, nes jau nebetoli aušra — mažieji gaidukai jau gieda.

Rukinienė su Onike sukosi, padėjo ant stalo krūvą šaukštų ir pastatė bliūdus garuojančių kopūstų su mėsa.

— Tėvai! Paraikyk duonos — tarė į Rukiną, o žmones ragino valgyti — prašom valgyti, namie nieks dar neišvirė taip anksti, o čia nėra laiko vėluotis.

— Prašom valgyti, paskui taisytis važiuoti, kieno malonė.

— Teisybė, neišvirė, juk dar tebemiega — tvirtindami vyrai slinko aplink stalo prie pusryčio.

Nedaug žmonių — Rukinienė suvarė visas bobas ir nuo krosnies — visi susitalpino aplink stalo.

Rukino troba nedidelė, žema; asla šlapia, ant kojų purvo prinešta; prigaravo nuo karštų kopūstų, o kvapas mėsos, duonos, vaškinės žvakės, numirėlės susimaišęs net troškino žmones. Jie valgydami taip sušilo, net kaktos visų rasojo.

Tiems bepusryčiaujant priėjo daugiau bobelių, sukalbėjusios poterius žiūrinėjo rankas, kojas čiupinėjo; grabą veizdinėjo.

Žmonės privalgę kiti išvaikščiojo namon, kiti dar paliko. Nuvalius stalą susitaisė vėl giedoti. Tuo tarpu atėjo duobkasiai — trys jauni vaikinai. Tiems reikia duoti valgyti. Aplink stalo gieda, nenori trukdyti, taigi pastatė mažą staliuką pasienyje antrapus numirėlės ir tenai padėjo duobkasiams valgyti.

Pavalgydinus ir išleidus duobkasius, pradėjo iš tiesų taisytis važiuoti. Rukinas su vaikiukais ir Palapys išėjo susitaisyti vežimus ir kinkytis, nes jau žara užsiėmė. Tiems besitaisant prisirinko daugiau žmonių važiuoti. Jau ir prašvito. Troba statiniu priėjo svieto išleisti. Tuomet Rukinas išnešė degtinės ir dalijo, kas tik gėrė; labiau ragino vyrus, kone žadėjo važiuodami giedoti. Gerdami ėmė viens kitą kraidinti, jog jau laukas subruzti. Pabaigę gerti suklaupė, vadovas uždavė sukalbėti po trejus poterius už visas dūšias, iš tų namų išėjusias.

Bobos, kurios norėjo važiuoti, apsiraišiojusios skepetais, taip pat Rukinienė ir Palapienė ir vaikai apsitaisę apstojo senelaitę paskutinį kartą „sudiev” pasakyti. Verkdami bučiavo jai rankas ir kojas. Palapienė užsigulusi šaukė, garbstė:

— Užžels man takeliai, užsivers varteliai, nebevaikščiosiu į tą trobelę! Nebeturėsiu matušėlės! — Matušėle! Matušėle! Kam tu mane palikai?!

O čia šventaisiais virbais³⁸ prirūkė trobą dūmų, net trošku pasidarė.

Sukilę nuo poterių vyrai, vieni sustoję stati giedojo, kiti atstūmę bobas. Įdėjo numirėlę į grabą; Onikė baltu rankšluosčiu apkimšo senalaitės burną.

Kaip tik numirėlę nuo lentos nukėlė į grabą, Palapienė už pagalvės capt, ir iškėlusi kišo vyrui nešti į vežimą. Rukinienė pasiekusi per numirėlę, šmakšt, ir nutvėrė už galo. Viena sau traukia, antra sau. Palapienė ėmė šaukti:

— Mano matušėlės, man priguli...

— Kad tu nesulauktumei! Onikei paliko...

— Aš ne apsileisiu ne galvok. ...

— Negausi tu, ne... Grobstys kaip vagilė...

— Mamaite, liaukis! Mamaite! — šaukia Onikė.

— Nuversite grabą, nuversite! — šaukia kažin kas iš šalies.

Pakilo trukšmas, klegesys. Palapienė už paklotės, ta vėl neduoti. Pavertė žvakę ir „Dievomūką”. Bobos tamposi, vyrai grabo viršų neša. Stumdosi, šaukia aplink numirėlę; kiti gieda, šaukia... Palapys, prisigrūdęs per žmones, atstūmė pačią, perskyrė bobas, Rukinienė pagalvę įmetė į kamarą ir duris užrakino. Vyrai, uždaužę grabo viršų, neša laukan, bobos paskui eidamos riejasi. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria — tikra mugė.

Išnešę grabą įdėjo į vežimą į šiaudus. Vyrai aplinkui ir ant grabo sėdo. Taisėsi vadovai-giedotojai, į antrą vežimą motriškos, atsimelsti...

— Sėskit prie mūsų kas nors pritarti.

— Nesėskit perdaug, arkliai nepatrauks.

— Mes perdaug susėdome...

— Kame daugiau vežimų? Ar Antano neatvažiavo?

— Visi žadėjo, o nieks neatvažiavo; mūsų tik arkliai ir Palapio, kaip čia nuvažiuosime. Skubėkite, pavėluosime.

— Kol arielkos duodi, tol prižada.

— Šit, Šit! Grybo arkliai atvažiavo tuščiais, sėskit...

— Palūkėk, palūkėk! kaklininkas nusimovė...

Tokie ir tolygus šauksmai skamba, kol tik susitaisė, antgalo suriko „Kirie eleison”! — pasijudino pirmieji, paskui visi vežimai po viens kito traukė iš kiemo.

Likusios bobos ėjo namo šnekėdamos.

— Gražiai gieda! — gerai sutaria... Garsus rytmetys, toli bus girdėti...

— Maža vežimų — kaip tik įnamėlės³⁹ kokios... Kas čia nori važiuoti, purvynai ligi stebulių... Arielkos davė budynėj... Vyrai parėję sumigo, nebėra kam važiuoti...

— Važiuotojų buvo, bet nebuvo kur sėsti... Ir aš būčiau važiavusi, kad kas būtų vežęs...

— Čia budynė ne juokams; su ta Palapiene...

— A kad tu nesulauktumei, tokia boba!... Motina dar ant lentos neužšalusi, o tos naudą varžosi...

— O Rukinienei ar išpuolė varžytis?

— Ne, Rukinienei reikėjo skelti į kaktą Palapienei; ar žinai? Aš parodžiau Rukinienei, kad Palapienė trauk paklotę.

— Ar ne aš kumštelėjau?

— Kaip įkibo Rukinienė į galą, aš Palapienę kurstau: nepasiduok! nepasiduok! Tokie juokai, kaip tamposi.

— O kad taip būtų susimušusios, būtų buvę juokų...

— Nepasiekė nė čiupros ⁴⁰ viena — antros per numirėlę.

— Kad taip, būtų grabą nuvertusios. ...

— Maža ir betrūko... Ką tik... Ką tik...

— Gailu, nebuvo Rukino. Būtų Palapienei sudrožęs per vepšlas.

— To verta ir buvo...

— Aš tik žiūriu, kuriuo ištrūkti pro duris — taip nenoriu tų barnių.

— O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti.

— Jonienė, mačiau, pašoko ant krosnies... Tokie juokai...

— Taip greitai važiuoja, mažai begirdėti...

— Amžinatilsį! Rukinienėlė išvažiavo!

— Kam dabar klius iš eilės?

— Dagiliui seniui — ar nežinai?

— Palūkėk, kol Dagilį priveiks, netikėtam gal kliūti.

— Kaip kuomet pavirs, bus stipri budynė...

— O ir Rukinas ar nedavė arielkos, sako, keturis gorčius⁴¹ parsivežė...

— Steponienė kad mirė, sako, dešimtį išgėrė...

— No, ten ir davė, „plėčkos“ neatėmė nuo stalo, vis pilna ir pilna; kaip tik ištuština - kitą statė.

— Ožio balsais ir bliovė... Ką tik nesusimušė. Kam taip perdaug duoti?

— Duok — negerai, neduok — negerai... Atminiau, kame dabar bus budynė — Vincentienės vaiks mirs...

— No, iš kur žinai?

— Kad aš ten žūnu sapne: mėšlus vežu, šluojuos, žoles svadinu... Per naktis ten ir ten...

— O mūsų šuo dėl to nenustoja kaukti, bus ir kita budynė. Vakar sakau: iškaukė jau Rukinienę — bus dabar romu — ne! Šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs.

— Už klėties? Mat stačiai ant Vincento trobos, ar aš nesakiau?

— Kad bent nieks nemirtų, kol nepašals!

Bobos bešnekučiuodamos išsiskirstė namo.

Mėšlavežis⁴²

Šį pavasarį giedra labai reta ir brangi... Kelinta jau nedėlia⁴³, kaip lietus pagavęs viršų pliaupia; nusigiedrins kokį pusdienį arba kokią naktį iškentės nelyjus — ir vėl prakiurs kaip iš kubilo. Patižo visi keliai, pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai, o čia pats mėšlavežis. Neduok Dieve, koksai vargas darbininkams: prilijo laidariai⁴⁴ — reikia ligi kelių po srutas⁴⁵ braidyti kol prikabina valktį⁴⁶; tas važiuojant prilyja, varva per tekinius⁴⁷, o per molynus, purvynus, kur į kalnuką, kol nuvaro į dirvą, arkliai nabagai⁴⁸ nesuskaitomai ⁴⁹ pakelia botagų. Merga ar koks pusbernis sušlapęs, visi drabužiai varvą iš viršaus; ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik ir raižo pavargusias kumeles. Kai kurios ligi pietų taip pristoja, kad toliaus nebepaeina, kaip kokį dešimts žingsnių tuo įtimpos⁵⁰, ir sustoja; nė raižymas nieko nebepadaro — kirtis ne kirtis, stovi sau galvas nuleidusios. Sustojus valkčiui, tekiniai susmenga į molį; kol paskui išjudina iš vietos, kumelės botagu ir niūkimu raginamos klumpa, vytuoja⁵¹, net akys pabąla, kol toliau patraukia. Dirvoje dvi kapstytos purvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burną į akis, bėga į rankoves; nuo padalkų ⁵² taip pat varva; kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido; pamėlinavusiomis rankomis kapsto, taško be paliovos, nes truputį sustojusios tuoj pradeda kuždėti. Vertikas ⁵³ vyras taip pat varvąs, purvinas, kojas auliniuose klumpiuose, apkibusias moliais, kaip kalades valkioja. Nuo kepurės lezgio laša vanduo: per akis ir per uostus nuvarva pakalniui. Šnypšdamas, garuodamas verčia ir verčia, nespėja vieno valkčio išversti, įkandėm atniūka kitą; nėra laiko nė atsipūsti, nė nusišluostyti. Žmonėms ir arkliams — visiems vargai; bet nieko nepadarysi, reikia mėšlą vežti tam dvarui. Dvare nėra blogo oro — nors kumelės sprogtų, ant žmonių nugaros sausumos neliktų — koks darbas dirbamas, reikia dirbti.

Šįryt rytmety dvaro gaspadorius, pašokęs trečią, sužadino bernus. Ateinančius ant darbo ordinarčikus⁵⁴ apibarė už vėlavimus; atsistojęs po pastogės priveizėjo, kad pateptų ratus; paskyrė, kokius arklius kinkyti, sustatė varinėtojus; paskyrė kapstytojus. Darbininkai kiekvienas žino savo darbą: kabintojai⁵⁵ nuėjo į kūtes⁵⁶, su jais vienas dvaro bernas; antras, vadinamas kluonius⁵⁷, nubrido į laukus versti, eina kaip girtas.

Prasidėjo jau darbas: eina, niūka valktis po valkčio. „Vežimų nemaža, nepataikaus darbininkai” — taip sau nusprendęs gaspadorius, dar valandikę pastovėjęs po pastoge, nuėjo į vidų. Jis moka gerai „pasirundyti”; žino, kad darbas jo užstatytas eis kaip laikrodis. Jis žino, kurį darbininką kuomet reikia pabarti, kuomet prie darbo paraginti, kuriam paskirti sunkesnį darbą, kuriam lengvesnį. Už tokį gerą „rundą” ima geriausią ordinariją ir algos pusantro šimto. Šįryt sustatęs darbininkus visus prie vieno darbo gali dabar nebesirūpinti .

Lauke lyja, pila, vėjas ūžia; stori debesys plaukia pavėjui, žerdami valandomis stambiais lašais, valandomis rodos by lengviaus, kaip tik ūkas⁵⁸ dulkina⁵⁹ ir vėl užeina didžiau, vėl mažiau; bet visiškai nenustoja lyjus. Tokiu oru labai maigu miegoti⁶⁰ — miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Rodos, jau atsibusi, nori atsikelti atgal akys merkiasi, širdis salsta⁶¹ miegas be jokios soties⁶².

Gaspadorius, pasivalgęs pusrytį, atsigulęs į lovą, šiltai užsiklojęs miegojo, pūravo ramiai ligi priešpiečio. Būtų dar pūtęs į akį toliau, bet įėjusi dvariškė motriška ėmė su jo pačia balsiai kalbėtis.

— Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau ir bus... — kalbėjo moteriškė — norėjau kiaulėms žolės pasirinkti... Nespėjau į daržą, kaip ir permerkė kiaurai... U-titi! Kaip čia šilta prie tamstų...

— Sodrus mat lietus... O neperstojo nė minutėlės — šnekėjo gaspadorienė⁶³, žiūrėdama pro langą.

— Neduok, Dieve, koks mėšlavežis — tęsė moteriškė — ne tiek žmonėms bjauru, kaip arkliams: tuos tai jau visai privarys... Iš laidario kol ištraukia, kiek arklius plaka, gaila žiūrėti, o į dirvas, į tokius kalnus, molynus... Ant vietos gal arklys kristi...

— Blogai, kad pasitaiso negeri orai labiaus tokiam darbui — pritarė gaspadorienė — bėda arkliams, bet ne pyragai nė žmonėms...

Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomis būdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis⁶⁴, žiovaudamas pratarė:

— A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok ir norėk...

— Gerai ir pūtei į akį — tarė pati — juk jau vienuolikta.

— Šiandien miego tikt ir diena, kas turi laiko — tarė motriškė — ir aš taip norėjau miego, norėjau valandikę kristi prasnausti, bet su tomis bieso kiaulėmis...Kad bent kas po valandą paganytų... Aš tokio būrio kiaulių nevaliosiu šerti uždarytas... Vis žoles rinkti...

— Dar mat keiksi pono kiaules! — pertraukė gaspadorius — kokia mat?! Piemens reikia! Tau išrokuotos⁶⁵ kiaulės, ir turi šerti! Žinok, kad dvare nepataikausi...Už ką tokią algą imi, trisdešimt rublių...

— Alga! Alga išein per pakaušį... Kaip tik pajungtas būti. Šiokioje ant lauko pliaukšti... Dvare žmogus, mat, kaip šuo — pridėjo išeidama.

— Bet ir tamsta nebegulėk — tarė gaspadorienė į vyrą — sako, kad darbininkai begalo arklius plaka.

— O, ten bjauru įvažiuoti į tuos kalnus, molynus — šnekėjo galėdamas gaspadorius — baisiai sukaštuos tas mėšlas arkliams... Teisybė, reikėtų nueiti pasižiūrėti... Ir galvą pakėlęs, žiūrėdamas į langus užklausė — ar nustojo lyjus?

— Kur tau nustos, paplūdo visi pašaliai vandenimi — rūpinosi pati — nė viščiukai nebeturi kur pasislėpti...

— Užtaigi, sakai, dar man eiti... Nuo lietaus galėtų skėtį užsiskleisti — šnekėjo gaspadorius gulėdamas — bet kokie paliks batai per tokius purvynus bridus⁶⁶?

— Liepk paleisti nuo darbo, ar ką? — tarė pati — privarys arklius, o ir darbininkams tiek besiranda ant lietaus per dieną...

— Nenusprogs arkliai, nei darbininkai! — visi tam yra, ima gerą užmokesnį ir turi uždirbti... Dvaro darbas negal nustoti be laiko — ir taręs tai gaspadorius nusisuko ant sienos ir užsiklojo.

*

Tą patį lietotąjį rytą Pasmalkio sodoje⁶⁷ pas Gaidį, kaip lietus — truputį pamigo. Jau gerai išaušus, Gaidys pašokęs pažadino savo berną, kurs tuojau išbėgo prie arklių. Gaidys krito atgal į lovą, kol parves arklias, nes miego taip dar nori — net širdis salsta.

Gaidienė atsikėlusi žadino mergaitę ir piemeniuką — to nabagėlio niekaip negali pridraskyti.

— Antaniuk! Pa Antaniuk, kelk prie bandos! O tas Antaniukas pakels galvelę, pravers pabalusias akeles ir vėl merkiasi, atgal galva krinta, virsta į patalynę.

Pasigailusi Gaidienė piemenėlio, atsisukusi į mergaitę tarė:

— Agote! — ilgink tu bandą ligi pusryčio... Reikia vaiką pamigdinti... Aš išvirsiu pusrytį .. ..

— Kuomet lyja bjauriai, tuomet tu gink bandą — bambėjo Agotė — juk taip pat ir jis tarnauja... Algą ima...

— Kad tarnauja, algą ima, tai jau ir nudirk kailį... Tu didelė benori pamiegoti, o čia kūdikis. ... tave užtat dieną leisiu ilgesnį pokaitį... O nuo lietaus pasiimk mano didįjį skėtį... Gink, gink, mano mergele! — prašė Gaidienė, klostydama piemeniuką.

— Kasžin, iš kur bus tas pokaitis... Mėšlą reiks dėl to per dieną kapstyti! — taisydamasi bambėjo Agotė — jis už mane ar padirbo ką kada?

— Užtat tu už jį padirbsi... Še ir pusryčio sukramtyk jo dalį — juokdamasi Gaidienė kišo Agotei sūrio gabalą — tik nebambėk ir gerai papieviais karves priganyk...

— Pieno bus kaip vandens — juokės Agotė, imdama sūrį — visus antežius⁶⁸ nuganysiu.

Ir išėjo apsitaisiusi.

Gaidienė sukosi apie pusrytį, šėrė kiaules. Tuo tarpu parjojo bernas: pavaręs arklius į kūtę, pats susirietęs įpuolė į vidų. Jo kojos basos, kaip gužučio raudonos; ligi kelių pasiraitęs, nuo visų drabužių vanduo varva. Nusimovęs kepurę, kratydamas nuo jos vandenį, šnekėjo:

— Kol lijo, lijo vis kaip ant juoko; bet šįryt pasiutusiai, nebe ant juoko pila... Kiekvienas lašas, o toks šaltas, kiaurai lenda ligi kailio... O to vandenėlio — sklidinos⁶⁹ visos pelkės!

Pajutęs berno balsą, Gaidys pašokęs sėdosi lovoje:

— Oje, kad aš pamigęs! — tarė — sukačiojai arklius? O aš dar nė ratų nepatepiau...

— Ar dar nė bandos neišginė? — klausė, pasergėjęs miegtantį piemenuką.

— Mačiau, Agotė varinėjasi bandą papūdymiais — atsakė bernas — dar niekieno neišginė, nors, rodos, nebeanksti.

— Tai jau moteriškės susibūrė priganyti karves — juokės Gaidys taisydamasis — meilija daugiaus pieno... Gerai, bent vaiką pamigdys...

— Ar vešime šiandien mėšlą, kad taip lyja? — klausė bernas.

— Turbūt reikia vežti, baigti. Šiandien, rytoj gal pabaigtumėm. Paskui atsivers kiti darbai, o dar kol aparsime mėšlus ir šienpjūtė prieis...

— No, tai aš nė kojų nesiausiu, reikės giliai braidyti po laidarį — šnekėjo bernas. — Ratus reik gerai ištepti — mėšlas bus varvąs, o toli vežti, bus arkliams sunku... Dagi lyjant; kelias slydus!

— Argi nėmaž nesigaidrija⁷⁰? Gal nustos nors truputį — tarė Gaidys žvalgydamos į dangų pro langą — taip norėčiau atlikti nuo to mėšlo... Kad ir pavargsime šiandien, ką padarysi... Gal kuomet išlįs valandikė ir pasilsėti.

Ir siautės balakoną, graibstės kepurės.

— No, kur gi judu taip ruošiatės? — klausė Gaidienė, įėjusi į trobą.

— Ogi prie darbo — tarė Gaidys — žadam mėšlą baigti...

— No, padėk Dieve, ir darbai bus šiokioje! Ar pablūdote⁷¹? — barėsi Gaidienė — dagi prie mėšlų... Ar gi nesulauksite geresnės dienos? Rodos, kad visą amžių ir lis.

— Bene mes iš molio, juk neištišime — juokės bernas — ne kraujais lyja.

— Kraujais ne kraujais, o šiokioje neleisiu vežti, biaurotis — atšovė Gaidienė — patys vargste, kumeles privarysite, ant galo į ką paversite drabužį? Bene čia dvaras! Jei neturite po pastogės darbo, eikite gulti.

— Mums patiems niekas. Galime dirbti ir ant lauko kumelėms tai, teisybė, susidės šiokioje — pritarė bernas.

— Teisybė sakai, mamaite! Mes ne dvare sėdime — pritarė Gaidys — reikia atminti ir kumeles, jok ir gauruotas turi širdį — atsisukęs į berną — paleisk išvedęs į apluoką⁷², paskui pamatysime... Gal tuo tarpu nušvis nors truputį...

— O išvedęs ką birbsią? — klausė bernas — ar vežėčias⁷³ baigsiu?

— Ar žinai, ką aš tau pasakysiu? — tarė Gaidys — pakrisk valandą ligi pusryčio... Taip šįryt gera miegoti... Miegok ir norėk... Lyjant pamiegoję, tą dalį paskubėsime giedros sulaukę. Po pusryčio pamatysime, jeigu nenustos lyjus, yra daug darbo po pastogės.

Bernas išėjo pro duris. Gaidys, pavirtęs lovoje, užsiklojo galvą. Gaidienė, užklosčiusi pas krosnį miegantį piemeniuką, išėjo prie ugnies.

Przypisy:

1. budynė — budėjimas prie mirusiojo, šermenys. [przypis edytorski]

2. romiai — ramiai, tyliai. [przypis edytorski]

3. dūsuoti — sunkiai kvėpuoti. [przypis edytorski]

4. gramnyčia — žvakė. [przypis edytorski]

5. Dievomūką — Dievo/Kristaus kančia. [przypis edytorski]

6. dūšia — siela. [przypis edytorski]

7. trukinti — delsinti, gaišinti. [przypis edytorski]

8. klukšnis — gurkšnis. [przypis edytorski]

9. nabaštikas — dabar: nabašninkas, numirėlis, velionis. [przypis edytorski]

10. gersteklis — karkimas, gergulys. [przypis edytorski]

11. nedėlia — sekmadienis. [przypis edytorski]

12. vėzdas — lazda. [przypis edytorski]

13. įpilas — pagalvės arba patalų užvalkalas. [przypis edytorski]

14. tiesos — čia: teisės. [przypis edytorski]

15. skurlelis — nuo: skurlis - skuduras. [przypis edytorski]

16. nabagėlė — vargšė. [przypis edytorski]

17. aptapnojusi — nuo: aptapnoti - apžiūrėti, patvarkyti. [przypis edytorski]

18. pavarpės — skambinimas varpais kam mirus. [przypis edytorski]

19. įkapės — drabužiai, kuriais taiso (su kuriais laidoja) numirėlį. [przypis edytorski]

20. supūdyti — sugadinti, padaryti taip, kad supūtų. [przypis edytorski]

21. aukloryšis — raištis kojinei parišti. [przypis edytorski]

22. Dievo sūdo — Viešpaties teismas. [przypis edytorski]

23. kantička — tokia giesmių knyga. [przypis edytorski]

24. grabdirbis — dabar: grabadarys - kas dirba kapus. [przypis edytorski]

25. torielkikė — lėkštutė. [przypis edytorski]

26. plėčka — plokščias nedidelis butelis. [przypis edytorski]

27. čierka — taurelė, stikliukas. [przypis edytorski]

28. jaunūmenė — dabar: jaunuomenė. [przypis edytorski]

29. grabas — karstas. [przypis edytorski]

30. kreizas — iš audinio ar popieriaus iškarpytas dantytas papuošalas, pinikai. [przypis edytorski]

31. kauzūras — kuodas, plaukai. [przypis edytorski]

32. Gaidgykste — ankstų rytą. [przypis edytorski]

33. matas — zarzut. [przypis autorski]

34. rietis — ginčytis. [przypis edytorski]

35. pusrytis — dabar: pusryčiai. [przypis edytorski]

36. pati — žmona. [przypis edytorski]

37. arielka — degtinė. [przypis edytorski]

38. virbas — čia: verba. [przypis edytorski]

39. įnamėlė — įnamys, žmogus neturintis nuosavos pastogės. [przypis edytorski]

40. čiupra — galvos plaukai. [przypis edytorski]

41. gorčius — indas, kuriame telpa apie tris litrus. [przypis edytorski]

42. Mėšlavežis — mėšlo vežimo darbų laikas. [przypis edytorski]

43. nedėlia — sekmadienis. [przypis edytorski]

44. laidaras — užtverta vieta ganykloje gyvuliams suginti. [przypis edytorski]

45. srutos — skystas tvarto mėšlas. [przypis edytorski]

46. valktis — prietaisas akėčioms, šienui iš pelkės vilkti, vežti. [przypis edytorski]

47. tekinys — dabar: tekis - vyriškos lyties gyvulys. [przypis edytorski]

48. nabagas — vargšas. [przypis edytorski]

49. nesuskaitomai — labai daug. [przypis edytorski]

50. įtimpos — čia: įsitempusios žengia. [przypis edytorski]

51. vytuoja — eina kaip girtos. [przypis edytorski]

52. padalka — apatinis drabužio kraštas. [przypis edytorski]

53. vertikas — čia: žmogus, kuris išverčia, veža mėšlą. [przypis edytorski]

54. ordinarčikas — ordinarininkas, kas gauna ordinariją, kumečio atlyginimą. [przypis edytorski]

55. kabintojas — mėžėjas. [przypis edytorski]

56. kūtė — tvartas, gurbas. [przypis edytorski]

57. kluonius — kluonio prievaizda, kluonininkas. [przypis edytorski]

58. ūkas — perk.: aptemimas (akių). [przypis edytorski]

59. dulkina — perk.: suima, pradeda varginti. [przypis edytorski]

60. Tokiu oru labai maigu miegoti — miegas labai ima. [przypis edytorski]

61. salsta — pasidaro saldi. [przypis edytorski]

62. be jokios soties — be galo. [przypis edytorski]

63. gaspadorienė — šeimininkė. [przypis edytorski]

64. rąžydamasis — pasitempdamas. [przypis edytorski]

65. išrokuotos — išskaičiuotos, čia: skirtos. [przypis edytorski]

66. bridai — purvas. [przypis edytorski]

67. sodoje — sodžiuje. [przypis edytorski]

68. antežys — pievos pakraštys prie dirvos. [przypis edytorski]

69. sklidinos — pilnos. [przypis edytorski]

70. nesigaidrija — dabar: nenusigiedrija. [przypis edytorski]

71. pablūsti — čia: skendėti. [przypis edytorski]

72. apluokas — aptvaras prie namų gyvuliams ganyti. [przypis edytorski]

73. vežėčia — dugninė lenta. [przypis edytorski]