SCENA I

Biruta, Aldona

BIRUTA

Kaip tik užtrunka kur norint Kęstutis,

Tai jau nerimsti ir nieks tau nemiela:

Anė dainelė, anė kaip tarnaitės

Pasakas seka; nieks mūs lepunėlės

Nesuramina; o Biruta tave

Taip gi juk myli.

grūmoja Aldonai

Tu nedėkingoji!

Mano močiutei prasikalstu tankiai,

Bet man vis rūpi priepuoliai tų žygių

Ir kovų. Rodos, imtum ir issiųstum

Paskui jį dvasią.

Ką gi padarysi —

Toks mūs likimas. Aš būdavo taip gi

Drebu iš baimės, nuolat verkiu vyro,

Matydama jį vis tiktai kariaujant,

— O namie niekad. Nuo pačių vestuvių

Tik sumišimai, kovos ir medžioklė.

Reik moteriškei prie šito priprasti,

Kad ne jai vyras. Be reikalo skųstis,

Jeigu pavojaus ieško vis po svietą.

Reikia tik slėpti rūpestis ir laukti.

pro duris pasirodo Kęstutis