SCENA II

Kęstutis, Biruta, Aldona, paskui Konradas

KĘSTUTIS

įeidamas

Sveiki!

bėgdama prie Kęstučio

Tėvelis!...

Kęstutis sveikinasi, apkabindamas Aldoną ir Birutą

Vėlai, mano seni,

Grįžti namo. Jau dabar neišleisim,

Pririšim tave kur prie lovos kojos.

Turėsi betgi ik žiemos palaukti,

Ik ant meškų reiks.

Mielai aš su jumis

Ilgiau pabūčiau. Žmogui nusibodo

Ginčai ir ginčai. Nesiliauja maištas!

Vaidintis reikia su gimine savo.

Čia su Jogaila, ten Narimants vėlei,

Arba Skirgaila... Ir taip dienos plaukia...

O vokietėms sėdi ant mūs sprando

Ir traukia naudą, čia mums besipjaujant.

Užtrukai ilgai. Aldona nuliūdus

Manė, kad tu jau Naujapilėj likęs.

Turiu mat stambią odą, likau sveikas.

Ir sugriebiau da jums lapės pyrago,

Išdykėliams dar akstinus⁴⁰ apglostys,

Ilgesnį laiką tikiuos pasilsėti.

Negreit išgirsim, aukaujant į kovą.

Gal ir senatvę pabaigsiu laimingas,

Be rūpesčių jau, namučiuose savo,

Štai prie Birutos, Aldonos ir midaus.

pro didžiąsias duris pasirodo Konradas; Aldona, pamačiusi jį, taikosi susivaldyt

įeidamas

Vijausi paskui, kunigaikšti! Taigi

Nė nesiklausęs įeinu.

dairosi įžymiai ant Birutos ir Aldonos, norėdamas parodyt, kad tik dviesia norėtų kalbėt

Birutai ir Aldonai

Išeikit!

Biruta ir Aldona išeina pro kairiąsias duris.