SCENA I

Jogaila, Vaidyla, Marė

VAIDYLA

Metas jau liautis, didi kunigaikšti,

Nieko neveikus — tai garbės neduoda.

Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrą⁵,

Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių

Užpult, įsakęs su zokonu⁶ tvirtą

Sandorą⁷ kurti. Zokons prisirengęs⁸.

Tik kunigaikštis užmanymus maino

Ir nesilaiko sandoros įkurtos.

JOGAILA

keldamas nuo sosto

Kalbi per smarkiai!

VAIDYLA

Nėsa⁹ tikras tarnas —

Aukščiau statau aš už gyvastį¹⁰ savo

Tavo didybę.

JOGAILA

eidamas nuo sosto ant vidurio scenos

Jei mintis taip ilgai

Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju

Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką

Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko

Iš mažų metų likę atminimai.

Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės

Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina¹¹

Argi galiu aš su vokiečiais tartis

Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną

Ant galvos mano, laimindams, uždėjo?

Luktelėjęs O vienok mane budina¹² iš miego

Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo.

VAIDYLA

Skubintis reikia, nėr kada svarstyti.

Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti.

JOGAILA

Ką sakys Vytauts?

MARĖ

Pervirš atsargus tu.

Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi.

JOGAILA

Jis buvo broliu.

MARĖ

Bet taps priešų tavo,

O priešai reikia išsyk gerai stverti.

JOGAILA

Ir išdavėju likti?

MARĖ

Na tai būk sau

Kęstučio valios įrankiu ir laukki,

Vis nusileisdams, ik neteksi sosto.

VAIDYLA

Viešpatie, laukti gana pavojinga.

Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai

Išeit į viršų, o senis Kęstutis

Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų

Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum

Po sutarimo...

JOGAILA

smarkiai

Vaidyla! Žinoki,

Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams

Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta.

VAIDYLA

Tai nubausk mane, jei aš tavo mintį,

Išreikštą žodžiais, negerai supratęs.

Atvirai viską pasakyt Kęstučiui.

Išduoki kaltą — tegul galva mano

Santaiką atperk ir dėdės malonę.

Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk,

Jei mintį savo atmainyt ketinsi...

JOGAILA

Tarytum, noras, manyje užaugęs,

Yra man lemtas — netsimainys niekad.

Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį...

Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos —

Einu aš vis tik priešais savo širdį...

Nes mane varo spėka¹³ paslaptinga,

Rodo man puikią ateityj karūną,

Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungo¹⁴,

Žmonių likimą, į rankas man duotą.

MARĖ

Ko abejoji?

JOGAILA

Kokia priešginystė

Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane

Pastumtų priešais prievarta...

MARĖ

pasityčiodama

Kad būtų

Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių,

O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru,

Tikrai kiekvieną užmanymą savo

Ginklu priversčiau pavirsti į darbą.

Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė,

Gudriai apdumus akis liudytojams.

Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli...

pro didžiąsias duris įeina Prora Bilgenas

BILGENAS

Pasiuntiniai yr nuo kryžiokų mistro:

Kunons ir Konrads — nor kalbėt su tavim.

VAIDYLA

šnabžda Marei

Stojo ant žodžio.

JOGAILA

Bilgenui

Atvesk tuojau juodu.

Bilgenas išeina; Jogaila sėda ant sosto

MARĖ

šnabžda Vaidylai

Slėpk savo džiaugsmą — iš akių matyti.

Kunonas ir Konradas įeina pro didžiąsias duris