SCENA I
Bilgenas, Kunonas, Konradas ir Albanas
BILGENAS
įvesdamas
Aš negalėjau priešintis jūs valiai,
Tiktai žinokit, kad sičion jus leisdams,
Pareigą laužau...
KONRADAS
Nebijoki nieko.
BILGENAS
Baisus atsakyms...
KUNONAS
Paklausęs, laimėjai
Mūsų malonę, kuri priglobs tave
Kiekvieną kartą,
BILGENAS
Jums ir pasiduodu.
KONRADAS
duodamas mainą su auksu
Priimk tuo tarpu rankpinigius šituos.
BILGENAS
imdamas
Aš jums tarnausiu su dūšia ir kūnu.
ALBANAS
Bet kur Kęstutis?
BILGENAS
rodydamas kelnorę po kaire
Kelnorėje šitoj
Ant šiaudų glėbio, ant žemės pakloto,
Kaip ąžuols senas, audros apgalėtas,
Per dienas guli, nejuda, negirdi.
Nė nesistenki, norėdams prašnekint.
Tyli, tarytum, užsimiršęs kalbą.
Nė ant savųjų akių neatkreipia —
Visai senelis pavirto į vaiką!
KONRADAS
Nuvesk pas jį!
BILGENAS
Ten taip tamsu, ankšta,
Nešvaru bjauriai ir taip atsiduoda92,
Kad jums sunku bus, ricieriai, įeiti.
Aš tai kas kita, pripratęs jau tokius
Matyti daiktus; taigi viens nueisiu
Ir jį atvesiu...
KUNONAS
Gerai.
BILGENAS
Būkit kantrūs,
Nes jį reik kalbint, kaipo mažą vaiką,
Arba ant rankų išnešt, jeigu purtos.
išeina pro duris po kaire