SCENA IV
Konradas ir Aldona
ALDONA
įbėgdama
Ricieriau!
KONRADAS
šaly
Kas tai? Vėl širdingas balsas,
Praeityj likęs, grįžta? Taip, ji tai.
ALDONA
Palauki! Aš jau tan nepriešginiausiu.
Jau netardysiu: kas esi? Kuo buvęs?
Nė atminimų mirusių nekelsiu;
Netvirtinsiu jau, kad tu atsimainęs —
Tai išklausyki mane, kaipo svetims,
Kurs pasitaikė, ištikus nelaimei.
Duoki pagalbą tiems, kurie jau žūva!
KONRADAS
Gelbėt? Ką gelbėt?
ALDONA
Išgelbėk Kęstutį!
Viskas prieš jį — žmonės ir likimas!
Juk jūs, kryžiokai, turit delną tvirtą,
Kure toli siekia, viskam randat vaistą,
Viskas jums sekas, tai duokit pagalbą!
KONRADAS
Vaistas galbūti už ligą bjauresnis.
ALDONA
Išminties žodžiais nekalbėk su manim —
Aš nesuprasiu, būdama kaip vaikas,
Kurs tiktai jaučia, o manyt nemoka.
Tu nežinai juk, kad aš lyg tos kanklės,
Kurių stygas jau likimas sutraukė,
Taigi silpnyn vis ir liudnyn jos skamba.
Da viena liko ir ta šiandien trūksta;
O jai nutrukus, nutils jau ir kanklės,
Nes anė balso nebus, anė kanklių.
KONRADAS
Kokia gi toji styga paskutinė?
ALDONA
Yra tai mano persimainius meilė,
Kurią nuo vaiko perkėliau ant tėvo.
Jei iš akių kam dingsta meilės saulė,
Tai prie mėnulio kreipiasi jau tąsyk.
Nors nuo jo karščio veidas neapkaista,
Tai bet papuošia vainiku sidabro
Galvą apleistos pačios ir meilužės.
Tik nežinai tu, kad esmi apleista.
Netekus vyro, meilės trumpo sapno,
Atradau tėvą, priglaudusį mane.
Tu nežinai, kad iš dviejų sujungtų
Liudnumų gimė toksai keistas jausmas,
Tarytum dvasių, ne šios žemės meilė.
Ir širdis mano gyven tam senelyj,
Šviesumoje toj, kurią jis išleidžia.
KONRADAS
su atyda59
Labai myli jį?
ALDONA
Da klausi? Teisybė,
Jo nepažįsti; jeigu pažinojai,
Esi užmiršęs tą ricierių teisų.
Nežinai, kaip jis nelaimėj išaugo
Ir turtus kokius savo širdyj turi,
Kuri pataiko užslėptąjį skausmą
Permainyt perlan60, lyg perldėžė brangi,
nusiminusi
Ir jis tur žūti!
KONRADAS
Likimas pavydi
Tiems ir negelbi, kurių dvasia stengė
Aukščiau iškilti. Juo kas aukštyn eina.
Juo su nelaime tankiau susitinka,
Tada tik rasdams galą puikių siekių,
Kaip ant krūtinės supila jau kapą.
ALDONA
nusiminusi, išmėtinėdama
Nenori nieko padaryt dėl manęs —
Anė dėl jojo?
KONRADAS
užsimiršęs, greitai
Viską, ką galėsiu.
ALDONA
Dėkui tau, dėkui!
KONRADAS
šaltai ir karčiai
Man nedėkavoki.
Juk nieko gero iš mūs nesulauksi.
Nieko nedarom be užslėpto siekio.
Bet kur Kęstutis?
ALDONA
Prie jo vis laikiausi,
Ik neišnyko sumišime mūšio —
Tada pabugau, lyg netekus proto.
Tiesiog norėjau pas kryžiokus bėgti
Ir šaukt pagalbos.
už scenos istoli girdėt rago balsas. Aldona, nudžiugusi, Konradui
Girdi?
KONRADAS
Girdžiu aiškiai.
ALDONA
Tai rago balsas tylumą praskyrė.
girdėt triubijant aiškiau
Vėl atsiliepia ir aiškiau jau skamba.
Tai jis čion eina! Dievai, pagailėkit!
Mūs neapleiskit!
Aldona skubina gilyn tiesiai, iš kur išeina Kęstutis, o paskui jį Butrimas ir draugkareiviai