SCENA IV
Kunonas, Konradas, Albanas, Kęstutis
KUNONAS
Kęstučiai
O kunigaikšti, matant tave šitaip,
Širdį mums skauda. Brolevaikis tavo
Galvažudystę baisią yr padaręs.
Dabar juk galim laisvai pakalbėti —
Bilgens išėjo.
ALBANAS
Ar tu mus pažįsti?
Kęstutis vis nesijudina
KUNONAS
Mes tik bičiuliai tavo. Norim gelbėt
Tave nelaimėj...
matydamas, kad nė veidas Kęstučio nesujudėjo, Albanui
Nejuda tas žmogus,
Sustingus stovi, anė akių mirksniu
Nerodo jausmo.
ALBANAS
Kunonui
O gal nesupranta.
KUNONAS
Greičiau puikybėj savo užsikirto.
ALBANAS
Reikia aiškiau jam pasakyt, ko norim.
KUNONAS
Kęstučiui
Juk da ne viskas dingo, kunigaikšti,
Taigi nebūki nebyliu be žado.
Mes sugražinsim liuosybę, karūną,
Ištrauksim tave iš grabo, kur saulės
Veltui dairaisi, duosim rankon ginklą
Ir, kokią nori, pagiežą prirengsim.
veltui palūkėjęs atsakymo arba judėjimo Kęstučio
Tyli? Tau rodos, kad tave vilioja?
Žiūrėki, durys atdaros — ir tave,
Po sparnu savo pridengę, išvesim
Iš skylės šitos. Laisvas tada būsi.
Ką sakai, seni? Ar būtinai nori
Prapulti šičia? Nenori atkeršyt?
Ir, apgalėjęs, didžiavyriu tapti?
luktelėjęs, nekantriai
Na, atsakyk gi! Nes paliksiu tave
Tavo likimui, netekęs kantrybės.
Tyli? Tai nori negarbėj baigt amžį?
KONRADAS
išeidamas į pryšakį Kunono ir Albano prisiartindamas prie Kęstučio
O neatstumk tų, kuriuos vedė šičion
Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti!
Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei
KUNONAS
Albanui
Akmuo ant galo akims prakalbėjo,
Ant valandėlės jame plykstelėjo
Lyg žmogaus jausmas.
ALBANAS
Kunonui
Eiva! Tegul lieka
Vienudu, Konrads įstabią galybę
Ant jojo turi.
KUNONAS
Gerai, gali likti.
Kunonas išeina su Albanu pro grotinius vartus, o paskui per prieangį tiesiai