SCENA IX
Kunonas, Konradas, Marė, paskui Bilgenas su samdininkais, paskiausiai Albanas
KONRADAS
pamatęs Marę, persigandęs
Ir Marė šičia?
KUNONAS
pasityčiodamas
Svečiuos pas dėdę...
KONRADAS
Marė! Ją išvydus,
Šiurpuliai ima. Kaip čia jį išgelbėt?
Lieka, tik kardas — kad ir pačiam galas!
ant prieangio pasirodo Marės samdininkai su Bilgenu ir tyliai slenka ant scenos Konradas, pamatęs juos, kreipiasi ant Kunono
Ko jiems čia reikia?
MARĖ
Tai, jie geri žmonės —
Eina su manim nužudyt Kęstutį.
KONRADAS
išsitraukdamas kardą
Kardas neleis jų!
samdininkai, persigande, traukiasi Kunonas taip gi ištraukia kardą
KUNONAS
užstodamas su kardu Konradui kelia
Sustok! Anė žingsnio!
KONRADAS
Geležis tavo nesulaikys manęs!
KUNONAS
Aš vardan mistro prisakau tau.
samdininkai, pasinaudoję, įeina su Mare ir Bilgenu pro duris po kaire
KONRADAS
Leiskit!
Galvažudžiai jūs, jei gyviems likt miela!
Albanas ateina nuo prieangio ant scenos
KUNONAS
užstatęs kelią su kardu
Metei liečyną97! Tu sūnus Kęstučio,
Tu išdavikas!
KONRADAS
Žinai? Gerai. Amžiui
Tavo jau galas. Kitiems tai apreikši,
Be galvos grįžęs.
prispiria su kardu Kunoną, o tas ginasi
KUNONAS
besigindamas ir pamatęs Albaną
Tu žūsi, drąsuoli!
Albanui
Albane, peilį paėmęs, nudurk jį!
mušasi
ALBANAS
Peilis tau tiktų — bet Konrado kardo
Užteks tam žygiui.
KUNONAS
įsiutęs
Albane! Išdavike!
mušasi su Konradu
KĘSTUTIS
už scenos
O žmonės, žmonės!
KONRADAS
Dėl dievų šventųjų!
Tai balsas tėvo!
Marė išeina ant scenos ir pamažu atsitraukia ant prieangio, is kur tūlą laiką tėmijasi98; Konradas su visu smarkumu prispiria Kunoną
Žūk greičiau! Iš kelio!
Kunonas puola ant žemės; Konradas su kardu įbėga greit i kitą kelnorę po kaire
KUNONAS
Išdaviks peklos! miršta
Marė prasitraukia nuo scenos visai
Konradas neužilgo grįžta, prilaikydamas glėbyje Kęstutį